Potrauminio streso sutrikimas

 

Beveik visose sutartyse yra įtvirtinta Force Majeure (iš prancūzų k. – nenugalima jėga, tariam “fors mažor”) aplinkybė, kuriai įvykus, kita šalis atleidžiama nuo sutartinių įsipareigojimų. Nenugalima jėga – tai aplinkybės, kurių negalime kontrolioti, jos nepriklauso nuo mūsų valios. Force Majeure – tai stichinės nelaimės, katastrofos ir kiti nekontroliuojami įvykiai.

Kai gimdami sudarome sutartį su Gyvenimu, net nenutuokiame, kad kai kuriems iš mūsų teks susidurti su  Force Majeure aplinkybe. Tik Gyvenimas  negali atleisti nuo įsipareigojimo ir toliau atlikti kasdienines savo pareigas: auklėti ir auginti  vaikus, dirbti įprastus darbus. Nenugalimos jėgos mūsų gyvenimuose – tai:

  • netikėtos artimų žmonių mirtys
  • negimusio vaikelio netektis
  • netikėta sunkiai pagydomos ligos diagnozė
  • autokatostrofos, sukėlusios sunkius fizinius sužalojimus
  • stichinės nelaimės
  • dalyvavimas kare
  • gyvybės atėmimas kitam žmogui per neatsargumą (pvz., medžioklėje, dirbant policjoje)
  • tapimas įkaitu
  • teroristų išpuoliai
  • seksualinė prievarta
  • smurtas
  • tapimas smurtinių mirčių ar seksualinės prievartos liudytoju

Galime patirti ir kitų dramatiškų įvykių, kurie  kiekvienam iš mūsų individualiai gali tapti Force Majeure.  Šie įvykiai sukelia chaosą mūsų psichikoje, ir tai yra visiškai normalu,  tačiau laikui bėgant jausmai rimsta,  ir  įvykiai tampa mūsų biografijos dalimi. Jeigu po įvykio bloga būsena  užsitęsia labai ilgai arba, praėjus keliems metams, tarsi be priežasties atsiranda ryškūs emocijų ir elgesio pokyčiai,  galima įtari potrauminio streso sutrikimą (PSS). Mokslininkai teigia, kad 1 iš 3 asmenų išsivysto PSS, o 8% asmenų gali atsirasti ilgalaikių psichikos sutrikimų.

Maži vaikai taip pat serga potrauminio streso sutrikimu. Jiems tai gali pasireikšti  fizinemis kūno ligomis (pvz., dažnomis infekcijomis), šlapinimusi į lovą, perdėtu prisirišimu prie šeimos narių, mikčiojimu ir kt.

Didesniems vaikams ir suaugusiems simtomai yra panašūs:

  • Įkyrūs persekiojantys įvykio prisiminimai
  • košmariški sapnai, susiję su įvykiu
  •  fiziniai nerimo simtomai, prisiminus traumą (padažnėjęs pulsas, oro trūkumas, delnų prakaitavimas, burnos džiūvimas ir kt.)
  • stengiamasi išvengti situacijų, primenančių traumą (pvz., sūnus, praėjus 5 metams po staigios tėvo mirties, nė karto neaplankė tėvo kapo)
  • stengiamasi nekalbėti apie psichotraumuojantį įvykį (bijoma išgyventi tuos pačius, kaip ir įvykio metu, jausmus)
  • negalėjimas atlikti kasdieninės veiklos, atsakomybės jausmo praradimas (pvz., suaugusiems sunku pasirūpinti vaikais)
  • dėmesio koncentracijos, atminties pablogėjimas
  • labai didelis irzlumas, nepasitenkinimas viskuo, pykčio ir agresijos proveržiai
  • kaltės, gėdos jausmai, mirties baimė
  •  padidėjęs  alkoholio vartojimas, svaiginimasis narkotinėmis medžiagomis, migdomaisias ir raminamaisiais medikamentais (norima pabėgti iš gąsdinančios situacijos)
  •  atsitolinimas nuo artimų ir mylinčių žmonių
  • bet kokių interesų praradimas
  • gyvenimo prasmės praradimas
  • sutrikęs miegas
  • savižudiški  mintys ir elgesys.

PSS dažniausiai gydomas kompleksiškai: taikomas medikamentinis gydymas ir psichoterapija.

Nors psichologai, psichoterapiautai vadovaujasi skirtingų mokyklų teorijomis, veiksmingiausia psichoterapija  yra  ta, kuri orientuojasi į trauminio įvykio patirčių atkūrimą. Labai svarbu, kad šeimos nariai dalyvautų pirmajame terapijos seanse, susipažintų su terapijos proceso eiga ir visos terapijos metu būtų kantrūs, supratingi  ir palaikantys sergantį potrauminio streso sutrikimu, nors ir kaip tai būtų  nelengva ir sudėtinga. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, kuo didesnė artimųjų emocinė parama, tuo didesnė tikimybė, kad trauminė patirtis bus protingai integruota į asmens  biografiją ir taps nors ir skaudžios, bet praeities ir istorijos dalimi, o sergantysis vėl galės su pasitikėjimu ir viltimi žvelgti į ateitį, toliau  gyventi pilnavertį gyvenimą.

Parengta pagal  https://www.nhs.uk/conditions/post-traumatic-stress-disorder-ptsd/