Neištikimybės nublokšti

Tęsinys

Neištikimybės poveikis sveikatai

Kai kurie svetimautojai nuolatos lygina  meilužį ir sutuoktinį. Toks blaškymasis kartais užtrunka ir keletą metų. Bet kuriuo atveju, pasirinkus meilužį ar sutuoktinį, vieno iš jų tenka gedėti. Kartais nesantuokinio ryšio sukeltą skausmą galima palyginti su labai brangaus ir artimo žmogaus mirtimi. Mokslininkai sutuoktinių emocinį ryšį net gi prilygina kūdikio ir motinos ryšiui, todėl jo nutrūkimas palieka labai gilias psichologines žaizdas ir griauna fizinę sveikatą. Atlikus daug miokslinių stebėjimų, prieita išvados, kad kad išsiskyrę asmenys dažniau serga ūmiomis ligomis ir turi daugiau lėtinių sveikatos sutrikimų.

Pakankamai nauja  mokslo šaka psichoneuroimunologija, tyrinėjanti  tarpusavio sąveiką tarp keturių biologinių žmogaus informacijos apdorojimo sistemų: proto, endokrininės, nervų ir imuninės sistemų, įrodo, kad mikroorganizmai sukelia ligas tik atsiradus nepalankiems psichologiniams veiksniams.  Anksčiau plačiai naudojamu terminu ,,psichosomatinės ligos’’ buvo įvardijami tik kai kurie specifiniai susirgimai, dabar jau yra žinoma, kad beveik visos ligos yra susiję su emociniais išgyvenimiais.   Tai reiškia, kad kiekviena ląstelė nuolatos bendrauja su kitomis lastelėmis,   todėl kūnas ir siela nuolatos keičiasi informacija.

Svarbiausias psichoneuroimunologijos atradimas –  emocinių ryšių svarbumo mūsų sveikatai mokslinis pagrindimas. Pvz., McCellandas ir kt. mokslininkai atskleidė, kad žmonės, kurių gyvenime netrūksta intymumo, turi daugiau antikūnių ir daug rečiau serga sunkiomis ligomis. Negana to, net rūkantys, nuolat persivalgantys ir kitų žalingų sveikatai  įpročių turintys asmenys serga rečiau, jeigu jie turi stiprius emocinius ryšius su kitais žmonėmis. Nustatyta, kad  žmonės, kurie jaučiasi mylimi, turi žemesnį kraujo spaudimą, o jų imuninė sistema turi geresnį atsaką vėžinėms ląstelėms. Anot Los Andželo universiteto profesorės Marionos Salomon, didžiausias pasaulyje mūsų tykantis pavojus yra jaustis nemylimiems. Statistikos departamento  duomenys rodo glaudų ryšį tarp socialinės atskirties ir ankstyvos mirties.

Ar protinga  atskleisti neištikimybę?

Psichologas Marijampolėje dažnai yra klausiams, ar  atskleisti vaikams neištikimybę. Atsakymas: visai nepatartina,  nebent susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kai šių faktų paslėpti neįmanoma. Jeigu įtampa tarp tėvų yra akivaizdi, vaikams derėtų paaiškinti, kad tėvams iškilo santykių sunkumų ir kad jie dabar labai stengiasi įveikti tuos sunkumus.

Vaikams yra būtina tikėti, kad jų tėvai yra garbingi ir pastovūs žmonės, apsiribojantys monogamiškais seksualiniais ryšiais, vaikams reikia tėvų,  gebančių sukurti saugią emocinę aplinką ir perduoti saugumo teikiantį santuokinio gyvenimo modelį.

Ar atskleisti neištikimybę sutuoktiniui?  Yra įvairių mokslininkų  nuomonių. Pvz., anot Lazaruso,  neištikimybę reikėtų slėpti, kiek įmanoma ilgiau, nes tokia žinia pernelyg sutrikdo sutuoktinio emocinę būseną ir labai stipriai destabilizuoja šeimą.

Toks požiūris turi nedaug šalininkų. Pasak Pitmano, Brown ir kt., tarp sutuoktinių negali būti jokių paslapčių, todėl neištikimasis turi prisipažinti. Žinoma, tai sukels  santuokos krizę, tačiau tai leis porai aiškintis, kas jų santuokoje yra ne taip, ir užbaigs svetimautojo dvigubą gyvenimą, kuriam reikia labai daug energijos.

Tarp šių kraštutinių požiūrių yra ir kompromisinis požiūris. Jeigu svetimaujama, planuojant skirtis, nėra jokio reikalo atskleisti nesantuokinį ryšį ir dar labiau komplikuoti situaciją.

Jeigu šeima ketina spręsti neištikimybės  krizę ir gyventi toliau,  apgaudinėjamas sutuoktinis turėtų žinoti, kas yra meilužis, -ė, nors  paprastai apgautasis atspėja, kas yra tas žmogus, nes gana dažnai tai būna poros bendras pažįstamas, giminaitis. Apgautasis sutuoktinis  turėtų žinoti, kiek laiko užtruko tas nesantuokinis ryšys, kiek stipriai emociškai smetimautojas yra įsitraukęs į tuos santykius.

Jokiu būdu negalima leistis į smulkmenas – pasakoti apie sekso pozas ir kitus potyrius, nes apgautieji, gavę nors menkiausią užuominą, ją savaip interpretuoja, išdavystės įaudrinta  vaizduotė sukuria pornofilmą apie apgaudinėtojo nesantuokinį ryšį, vaizduotėje vyksta nuolatinė šio filmo peržiūra.  Apgautasis sutuoktinis tarsi tampa apsėstas noro išsiaiškinti detaliai visas smulkmenas. Akivaizdu, kaip stipriai kankinasi apgautasis. Įkyrus noras vis sukti ir sukti tą pačią kino juostą  patikslinant detales, kankina ir svetimautoją. Kartais atrodo, kad  tos „kvotos“ yra neištikimybės kaina, kurią svetimautojas privalo sumokėti.

Tačiau tokie „tardymai“ dieną naktį atakuojant svetimautoją tais pačiais klausimais,  ne tik emociškai, bet ir fiziškai  išsekina abu sutuoktinius. Psichologui Marijampolėje  ne kartą yra tekę susidurti su atvejais, kai po  tokių ,,tardymų” abiems sutuoktiniams prireikdavo skubios medicinininės pagalbos.

Geriausias būdas išsilaisvinti iš šios  įkyrios „apsėdimo“ būsenos – neištikimybę laikyti šeimos, santuokos neišspręstų problemų pasekme.  Pasiūlius tokį požiūrį, ne kartą teko išgirsti apgautojo sutuoktinio pasipiktinimą:“Jis, ji mane išdavė, ir dar aš turėčiau dėl to jaustis kaltas?!”

Tačiau tai yra vienintelis būdas išgyventi neištikimybę – priimti šį požiūrį ir vėliau mėginti atleisti svetimautojui. Apie tris būtinas atleidimo sąlygas skaitykite  būsimame straipsnio tęsinyje.