Mėnesio archyvas: gruodžio 2018

Atverkime širdis prieš Kalėdas, o ne beprasmių dovanų pakuotes

Kalėdos jau čia  pat…

Ar jaučiame pareigą  jaustis laimingais, dovanoti dovanas, džiaugtis ir švęsti?  Tuomet, Psichologas Marijampolėje pataria, turime išlikti labai budrūs, kad priverstinės laimės idėja  neišgręžtų mūsų piniginių  ir nenugramzdintų į pošventinę depresiją.

Labai didelė pasiūla  Kalėdinių nuolaidų (,,Įrankiai ir grąžtai 35 proc. pigiau – Įrankių Kalėdos“),  paskutinės minutės kelionių (,,Sutik naujus metus pigiau imperatoriškoje Vienoje. Liko trys vietos!”) ribotą laiką  ( ,,Tik šiandien”, ,,Tik  šią savaitę”) sutrikdo mūsų blaivų mąstymą ir sukuria labai stiprų potyrį, kad mes gavome paskutinį laimingą šansą laisva vaila rinktis pačius mums būtiniausius ir geriausius dalykus  patraukliausia mums kaina ir savo artimiesiems padovanoti Kalėdų džiaugsmą. Pirkdami jaučiamės galingais, nes mes patys priėmeme sprendimus, ką  kam dovanoti.

Marketingo specialistai galėtų tiesiog paprastai mus apgauti, tačiau pasitelkę neuromokslo (t. y. mokslo apie smegenų veiklą) pasiekimus, įsibrauna į mūsų protus, manipulioja mūsų jausmais  (savigarbos, meilės artimiesiems) ir žmonijos evoliucijos eigoje atsiradusios išlikimo teorijos idėjomis (gyvename visapusiško  deficito laikais, neturime laisvės rinktis, todėl reikia griebti viską, kas mums siūloma).

Galinga įtikinėjimo industrija tapo dar galingesnė sujungus rinkos poreikius su neuromokslų pasiekimais. Taip atsirado naujas mokslas – neurorinkodara arba neuromarketingas (šį terminą sugalvojo 2002 m. Nobelio premijos ekonomikos srityje laureatas profesorius Ale Smidts). Neuromarketingas tyrinėja pirkėjų smegenų procesus ir atsaką  į rinkos dirgiklius.  Toliau skaityti Atverkime širdis prieš Kalėdas, o ne beprasmių dovanų pakuotes

Tegyvuoja gyvenimas

,,Viskas, man vėžys, tikriausiai aš greitai mirsiu”, – tokios mintys, atsiradus tam tikriems simtomams, tikriausiai yra aplankę  ne vieną iš mūsų ir ne vieną kartą. Vieni laukiame, kol “praeis”, kiti iš karto bėgame aiškintis pas savo šeimos gydytoją, Belaukiantieji kol praeis, jeigu simtomai tampa pastoviais ir nepakenčiamis, taip pat  po kurio laiko kreipiasi į medikus. Dažniausiai sergame kokia nors  nesunkiai išgydoma banalia liga, tačiau, jeigu vis tik  paskiriamos  vėžio  diagniostinės procedūros, jau  vien tik laukimo laikas, pripildytas nežinios, gali veikti gniuždančiai visus, o   ypač labai nerimastingus asmenis. Pasitvirtinus vėžio diagnozei, pacientas ir jo artimieji būna ištikti šoko. ,,Negaliu patikėti”, – tai dažniausiai pirmoji paciento reakcija. Sergančiųjų artimieji ir net draugai dažnai patiria tą patį. Išgyvenama visas spektras jausmų
Žinoma, kiekvieno žmogaus reakcija į tokia žinią gali būti skirtinga, nes nėra nei klaidingų, nei teisingų reakcijos ar jausmų, tačiau visiems neišvengiamai kyla klausima: ,,Kiek dar liko?” Tiksliai į šį klausimą niekas negali atsakyti. Tai priklauso nuo daugybės faktorių. Ko gero, vienas iš pačių svarbiausių yra paties sergančiojo  nusiteikimas (pasveikti ir toliau gyventi ar mirti),  gebėjimas susitaikyti su liga ir stengtis bendradabiauti su medikais kovoje prieš vėžį. Labai svarbi emocinė parama iš aplinkos, deja, artimieji dažnai taip pat jaučiasi sugniuždyti, o jų įsivaizdavimai –  persunkti negatyviais lūkesčiais.   Artimiesiems tuo metu  patiems reikia pagalbos, o visuomenėje vis dar tvyrančios stigmatizuojančios baimės, kad sirgti vėžiu, kaip ir psichikos ligomis, yra gėda, labai susiaurina artimų žmonių ratą, su kuriais būtų galima dalintis savo jausmais. Apie vėžį paprastai kalbama pašnibždomis ir puse lūpų arba stengiamasi ir visai nuslėpti diagozę. Pats sergantysis, mėginantiems kažkaip padėti, dažnai sako nelįsti prie jo,  palikti jį  ramybėje. Toliau skaityti Tegyvuoja gyvenimas