Žemaitės kapas Marijampolės senosiose kapinėse. 

Jeigu ne ,,mama  Maxima‘‘, turbūt nesigaudyčiau, kokios šventės artinasi. Jau kuris laikas  stirtos  kapų žvakių prekybos salėse primena ne tik apie Vėlines, bet ir apie šių metų mano dažniausiai  lankytus  renginius – laidotuves ir šermenis. Ir nejučia susimąstau, o  kokios  tokio ,,renginio‘‘ formos   norėčiau sau pačiai?

Vienos laidojimo paslaugų įmonės tinklapyje apie pasikeitusius laidojimo papročius rašoma:,,Laidotuvių tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, tačiau keičiantis laikams, tradicijos taip pat įgauna tam tikrų naujovių. Atsisveikinimas su velioniu tampa ne tik prasmingas, bet kartu nebe toks liūdnas.“

Taip, iš tiesų, retėja laidotuvių, kai laidojama trečią šarvojimo dieną, pagerbiantieji mirusį apsiriboja vienu gėlės žiedeliu ir voku su pinigais. Vis dažniau renkamasi kremavimas, o videoprojektorius demonstruoja nuotraukose užfiksuotas akimirkas su mirusiuoju. Laidotuvės tampa visom prasmėm ekonomiškesnis: sutaupome laiko, pinigų, ašarų, o artimieji. gyvenantys užsienyje, su mirusiuoju gali atsisveikinti videotransliacijos metu.

                                            Kolumbariumas  Per Lašezo kapinėse Paryžiuje

Išnyko  šarvojimas namuose, o su juo ir  mirusiojo  kūno mazgojimas, šarvojimo stalo – šarvonės kalimas, apeiginių laidotuvių raudų  giedojimas ir daug kitų papročių. Toliau skaityti ,,Mirties aš nebijau. Tik mirties atėjimas mane baugina“. Oskaras Vaildas →