,,Mirties aš nebijau. Tik mirties atėjimas mane baugina“. Oskaras Vaildas

Žemaitės kapas Marijampolės senosiose kapinėse. 

Jeigu ne ,,mama  Maxima‘‘, turbūt nesigaudyčiau, kokios šventės artinasi. Jau kuris laikas  stirtos  kapų žvakių prekybos salėse primena ne tik apie Vėlines, bet ir apie šių metų mano dažniausiai  lankytus  renginius – laidotuves ir šermenis. Ir nejučia susimąstau, o  kokios  tokio ,,renginio‘‘ formos   norėčiau sau pačiai?

Vienos laidojimo paslaugų įmonės tinklapyje apie pasikeitusius laidojimo papročius rašoma:,,Laidotuvių tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, tačiau keičiantis laikams, tradicijos taip pat įgauna tam tikrų naujovių. Atsisveikinimas su velioniu tampa ne tik prasmingas, bet kartu nebe toks liūdnas.“

Taip, iš tiesų, retėja laidotuvių, kai laidojama trečią šarvojimo dieną, pagerbiantieji mirusį apsiriboja vienu gėlės žiedeliu ir voku su pinigais. Vis dažniau renkamasi kremavimas, o videoprojektorius demonstruoja nuotraukose užfiksuotas akimirkas su mirusiuoju. Laidotuvės tampa visom prasmėm ekonomiškesnis: sutaupome laiko, pinigų, ašarų, o artimieji. gyvenantys užsienyje, su mirusiuoju gali atsisveikinti videotransliacijos metu.

                                            Kolumbariumas  Per Lašezo kapinėse Paryžiuje

Išnyko  šarvojimas namuose, o su juo ir  mirusiojo  kūno mazgojimas, šarvojimo stalo – šarvonės kalimas, apeiginių laidotuvių raudų  giedojimas ir daug kitų papročių. Jeigu  pažvelgtume dar daugiau atgal, ir ne tik į lietuvių, bet ir kitų tautų laidotuvių ritualus, aptiktume dar daugiau išnykusių tradicijų (apeiginiai laidojimo laužai, laidojimas pilkapiuose, piramidėse, medžio drėvėse, kūnų nuplukdymas upe, sukapojimas ir atidavimas paukščiams  ir t.t.), o atidžiau patyrinėjus dabartinius kai kurių pasaulyje atsilikusių regionų laidotuvių apeigas, aptiktume daug ir  archajinių papročių (pvz., (tibetiečiai, tikintys reinkarnacija, palieka kūnus sulesti grifams, o kai kurios Indonezijos  tautelės dar ir dabar mirusius balzamuoja ir laiko gyvais, kol nesurenkama pakankamai pajamų buivolų skerdimui ir aukojimui bei valgymui per laidotuvių ceremoniją, kurioje dalyvauja visas kaimas).

Visais laikais ir visose civilizacijose buvo svarbu palaidoti mirusįjį  deramai ir pagal  pomirtinio gyvenimo sampratą ir jai būdingus laidojimo ritualus.  Nejučia kyla klausimas, o kiek mes, šiuolaikiniai civilizuoti žmonės, tikime pomirtiniu gyvenimu, nepriklausomai nuo išpažįstamos religijos? Ar tikime, kad mirtis – tai kažko naujo ir, galimai, daug geresnio pradžia? Galbūt taip labai  skubame  palaidoti,  kad  tik greičiau mūsų mirusysis patektų į Edeno sodus? O gal taip bėgame nuo akistatos su mirtimi? Sąmoningai, ar nesąmoningai suprasdami, kad po fizinio kūno mirties viskas baigsis, stengiamės nematyti mirties?

Anksčiau žmonės mirdavo namuose, apsupti artimųjų ir jų maldų už sielos ramybę. Gimdė daug, bet ir mirdavo daug, tad broliai, seserys jau ankstyvoje vaikystėje susipažindavo su mirtimi (viena mano  senelė pagimdė 10 vaikų, iš jų užaugo tik 4), o kur dar visos kitos laidotuvės. Juk anksčiau Lietuvos kaime vaikus vesdavosi į  visas šermenis, kuriose kelias dienas būdavo giedamos raudos, rožančius, artimieji atsisveikindami bučiuodavo mirusįjį, po to visi lauke fotografuodavosi prie atviro karsto,  vaikai irgi būdavo verčiami  bučiuoti mirusiojo ranką. Kad ir kokios šiurpios šiandien atrodytų ankstesnės laidotuvių tradicijos, tačiau jos leido gyviesiems visomis juslėmis patirti mirtį ir suvokti, kad ji  turi savo kvapą, spalvą,  formą, šiluminį laidumą, nes nebuvo nei  tokios mados, nei paslaugos, kaip ,,kūno sutvarkymas“ : iš ankstyvos vaikystės gerai prisimenu tą irstančio kūno  kvapą, sumišusį su vaško ir juozapinių lelijų kvapu,   kūno pokyčius ir ledinę mano mirusios močiutės ranką.

                                       Per Lašezo kapinės Paryžiuje

Dar  visai neseniai mirtis buvo natūrali  gyvenimo dalis. Per paskutiniuosius 50-70 metų milžiniški medicinos mokslo pasiekimai, įveikę daugybę ligų, gerokai  prailgino vidutinę žmogaus gyvenimo trukmę. Keturiasdešimtmečiai dar turi senelius, pasitaiko – ir prosenelius.

Susikuria iliuzija, kad esame nemirtingi, todėl mirtis mums – dažnai kaip griausmas iš giedro dangaus. Amerikiečiai sako, kad yra tik dvi mirties priežastys: žmonės miršta arba avarijose arba ligoninėse. Ar ne dėl to segantį artimąjį agonijos stadijoje stengiamės įgrūsti į ligoninę, nes  neduokdiev, dar numirs ramiai namuose savo lovoje, tai paskui  užgraušime save sąžine, jog ne viską padarėme, kad tik dar gyventų. Beje, ir namuose, kur niekas nenumirė, yra daug ramiau gyventi – toliau galime misti nemirtingumo iliuzija.

Yra ir daugiau pačių įvairiausių būdų, padedančių išvengti akistatos su mirtimi. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių:

  1. Labai sutrumpėjęs atsisveikinimo laikas su mirusiuoju.
  2. Šarvojimo salėje atsisveikinimas vyksta ne su mirusiu asmeniu, bet su urna ir mirusiojo portretu.
  3. Skubus velionio daiktų atsikratymas, dar nesibaigus laidotuvėms.
  4. Kambario su daiktais, kuriame gyveno mirusysis, pavertimas šventove.
  5. Ankstesnių laidojimo ritualų (pvz.,raudojimo, mirusiojo kūno ,,mazgojimo“) išnykimas.
  6. Mirusiojo kūno ,,sutvarkymas‘‘(balzamavimas, grimavimas ir kt.).

Visų, čia išvardintų būdų net ir nereikia, pakanka tuoj pat po mirties kremuoti kūną, ir  iškart atsisveikinimo su mirusiuoju procesas tampa kur kas mažiau skausmingas ir liūdnas. Šarvojimo salėje matant tik urną ir nuotrauką, sunku pajausti  mirties alsavimą tiesiai į veidą Juk negyvo kūno nėra, tad suvokti,  jog žmogus mirė, gali būti misija neįmanoma, ypač, jei mirtis – staigi ir netikėta. Viena gera mano pažįstama sąmoningai nedalyvavusi  artimo žmogaus laidotuvėse, verkdama  pasakojo, kad norėjo atsisveikinti su mirusiuoju, bet ne su ,,kažkokia dėže“.  Man taip pat sunku patikėti, kad šią vasarą iš tiesų praradau  brangų žmogų, nes mačiau tik  urną, portretą ir susirinkusius giminaičius, linksmai ir gana garsiai besišnekučiuojančius šarvojimo patalpoje.

Kiekvienos istorinės epochos žmonija susikurdavo kovos būdus su  mirties baime, nes ši baimė užkoduota mūsų genuose: trokštame gyventi ir bijome nebūties.

Mirties neišvengiamumas gena  mus nuo šios minties įsisąmonijimo. Nebūties  baimė trukdo  sąmoningai išgyventi artimojo mirtį: balzamuojam, pudruojam kūnus, kad tik jie mažiau išduotų mirties dvelksmą, šarvojam mirusįjį tik vieną dieną, per kurią net nespėjame suvokti, kas iš tikro atsitiko, nors ir draudžia LR įstatymai, išbarstome  pelenus  kažkur – neturime kapo, nedegame ten žvakelių, netvarkome, tad lyg ir neturime jos ar jo mirties įrodymų;  laikome ilgiausiai urną kambaryje: reiškia, mūsų mirusysis kartu su mumis, lyg būtų gyvas; kuo greičiau atsikratom jo daiktų – stengiamės pamiršti, kad toks žmogus iš viso gyveno; mirusiojo  kambarį paverčiame šventove – vis dar laukiame jo ar jos sugrįžtant. Sugalvojame daugybę būdų, sąmoningų ir pasąmoninių, kad tik sumažintume mirties baimę ir netekties skausmą. Neišgedime, neišverkiame, neapraudame mirusiojo, nepaliečiam jos ar jo  sustingusios rankos, o paklausti, kaip mums sekasi, mostelėję ranka, atsakome, kad gyvenimas tęsiasi, Taip, gyvenimas tęsiasi,  bet jau visiškai  kitoks, be JŲ ir su ignoruojama žinia, kad visi mes pažeidžiami ir mirtingi.

Urnos šarvojimas ir atsisveikinimas su ja, o ne su mirusiojo kūnu – šios epochos žmonijos didžioji  saviapgaulė. Tik labai nedaugelis, pasirinkusių kremavimą,  pirma pašarvoja artimojo palaikus šarvojimo salėje, kad visi norintieji galėtų pagerbti mirusįjį ir su juo atsisveikinti,   ir tik po to kūnas kremuojamas ir laidojamas.

Kai šarvojimo salėje  gedime prie urnos, tai ir gedime tik urnos,  ir atsisveikiname tik su urna, kai šarvojimo laiką sutrumpiname iki minimalaus, tai tik šarvojame, bet –  atsisveikinti? Su niekuo ir neatsisveikiname. Pirmiausiai reikia suvokti, kad jis, ji tikrai mirė. Kai nematome, nepajaučiame  mirusiojo kūno, arba tai darome labai trumpai, mūsų protas nepajėgia šios juslinės informacijos perdirbti į netekties suvokimą: giliai širdyje mes netikime, kad žmogus tikrai mirė. Moksliniai tyrimai teigia, kad labiausiai nuskriausti yra dingusiųjų be žinios artimieji: jų kančia yra be pabaigos, jie vis laukia savųjų. Tūkstantį kartų yra sveikiau pamatyti dingusiojo palaikus, kad ir kaip jie baisiai atrodytų, su jais deramai atsisveikinti, kad pagaliau protas nurimtų, įsisąmonijęs šią skaudžią žinią.

Ignoruojama žinia, kad visi mes mirsime,  kaip ir visa kita, ką ignoruojame, niekur nedingsta, ji transformuojasi  ir prasiveržia kitomis formomis, labai dažnai, psichinės sveikatos problemomis.

Pasaulinės sveikatos  organizacijos duomenimis, pasaulyje kas metai daugėja psichikos sutrikimų. Jie sudaro vieną didžiausią lėtinių ligų grupę, sąlygojančią neįgalumą. Visame pasaulyje daugėja sergančių depresiniais, nerimo sutrikimais.  Vienas iš priežastinių veiksnių – mirties baimė ir neišgyventas netekties skausmas.

Šiandien  esame gyvi,  degame žvakeles ant savo artimųjų kapų, tačiau  tarp mūsų gyvenanti pabaiga visur mus persekioja, ji gali išnirti bet kada visai netikėtai, ir niekas nežino, kada ji mus užklups. Ir net juokais Išreikšdami garsiai pageidavimus dėl savo pačių laidotuvių, būkime atsargūs – pagalvokime, kokį poveikį toks scenarijus  padarytų gyviesiems.

Straipsnį parengė Vytautė Venčkauskienė