Didžiuokimės, kad mūsų kilmės šalis – MARIJĖĖMPOLĖ

Straipsniai

Mano pirmokė anūkė iš Kauno man sako:

– Močiute, kodėl tu sakai,,mės“, sakyk mees“!

Aš jai greit atšaunu:

– Du po penkėsdėšimt!

-Močiute, močiute, ar tu nemoki kalbėti lietuviškai? Neištari ,,ee“?

-Ne, nes aš – iš Marijėėmpolės.

-Močiute, tau reikia pas logopedę! – sušunka anūklė.

Susimąstau: tikrai, gal ir reikia? Juk ne kartą, atsidūrus tarp kitomis tarmėmis kalbančių žmonių, yra tėkę išgirsti šaipantis iš mano suvalkietiškos tarmės. Ir prisipažinsiu, kai buvau visai jauna, tos patyčios man buvo ,,įvarę“ viešo kalbėjimo baimę.

      Motinos tarmės išmokstame dar būdami jos įsčiose

Gimiau, augau ir gyvenu Marijėmpolėje, dar būdama motinos įsčiose, girdėjau šia daininga tarme kalbančią savo motiną  ir visus aplinkinius, tad kap aš galėčiau kalbėti kitap, jei ne suvalkietiškai?

Mokslininkai yra nustatę, kad paskutines 10 nėštumo savaičių vaisius mokosi savo tėvų kalbos intonacijų (dažnių). Motinos balsas, jo ritmas, melodingumas, kuriuos girdi vaisius, yra dvigubai stipriau girdimi už kitus garsu iš aplinkos, nes garso virpesių bangos, perėję per motinos kūną ir vaisiaus vandenis (skystis geriau už orą perduoda garso vibracijas), pasiekia vaisiaus ausis nepakitęs, todėl vos gimęs kūdikis geba atskirti savo gimtąją kalbą nuo kitokių kalbų. Iki gimimo ir dar kėlėtą savaičių motinos balsas yra maloniausias vaiko girdimas garsas. Mės išmokstame motinos tarmės  dar būdami jos įsčiose. Tarmė – tai, galima sakyti, kap prigimtinė duotybė, ir pastangos ją pakeisti dažnai  duoda tik laikinus rezultaus, taigi, jei tavo motinos tarmė – suvalkiečių, o gimtinė – Suvalkija, nebeišplėšti tau iš savęs šios tarmės.

 Suvalkiečių tarmė – tautinės  ineligentijos, miestiečių tarmė

 Rygiškių Jono gimnazija

Nors vakarų aukštaičių (suvalkiečių dialektas) tarmė Jono Jablonskio pastangomis  yra visos lietuvių bendrinės kalbos pagrindas, tačiau  baigęs mokyklas jaunimas, atvažiavęs studijuoti į Vilnių ir ktus didesnius miestus, stengiasi atsikratyti ryškiausių tarmės ypatybių, katros jį išduoda esant ,,kaimiečiu“ . Tačiau istorija sako, kad 18 amžiaus pabaigoje Marijėmpolė gavo Magdeburgo miesto teises ir herbą, o Suvalkijoje  ne tik  pirmiausia iš visos Lietuvos panaikinta baudžiava –  1807 m., bet ir sūduviai (suvalkiečiai) iš visų dabartinės Lietuvos etninių regionų  gyventojų  rašytiniuose šaltiniuose minimi  anksčiausiai, o geresnės ekonominės ir kultūrinės sąlygos anksčiau, nei kituose regiuonuose suformavo tautinę inteligentiją. Jos lopšys – Rygiškių Jono gimnazija mums davė V. Kudirką, J. Basanavičių, prezidentą Kazį Grinių, 5 Nepriklausomybės akto signatarus, vyskūpą Jurgį Matulevičių Matulaitį, rašytojus, poetus V. Putiną, P. Vaičaitį, K. Borutą, lėktuvų konstruktorių Antaną Gustaitį  ir daug kitų iškilių asmenybių, kurių darbai svarbūs visai Lietuvai. Todė suvalkiečių šaknys yra seniausios kap miestiečių visoje Lietuvoje! Todė mūsų tarmė  yra miestietiškiausia!

 Marijėėmpoliečiai turi kuo didžiuotis

                                                                                                       Traukinių stotis

Turime ir daugiau kuo didžiuotis. Suvalkija garsėja visoje Europoje skaniausiais skilandžiais ir kitais mėsos gaminiais. O kur dar patiekalai iš būlvių! Visiems kitiems Lietuvos etnografiniams regionams belieka tik pavydėti derlyngų žemių, žmonių darbštumo ir gausaus stalo!

Mūsų miestą garsina dabartinės žvaigždės – operos dainininkai: Violeta Urmana, Edmundas Seilius, Egidijus Bavikinas, TV laidų vedėja Ugnė Galadauskaitė, dainininkai Irūna Puzaraitė,  Saulius Prūsaitis, architektas Gintautas Vieversys, skulptorius Kęstutis Balčiūnas, krėpšininkas Darius Songaila, vienintelis lietuvis kosmonautas – bandytojas Rimantas Stankevičius,  režisierius Gytis Lukšas. Džiugu, kad didžiuma paminėtų nesidrovi TV ekrane savo tarmės.

Galime didžiuotis ,, Sūduva‘‘, katra nuo 2017 m. yra absoliuti Lietuvos futbolo čempionė, o beveik prieš 100 metų statyta  traukinių stotis laikoma gražiausia Lietuvoje. Turime seniausią Lietuvoje cukraus fabriką ir  unikalų paminklą runkeliui. Tokio paminklo neturi jokia kaimyninė šalis.Paminklas runkeliui cukraus fabriko teritorijoje

                                 Kodėl gėdinamės kalbėti suvalkietiškai

Tačiau  įstatymas mokytis tik bendrinės kalbos ir tik ją vartoti viešojoje erdvėje, tarmes  ir pasididžiavimą jomis palieka nuošalyje. Atliktos apklausos skelbia, kad gėdijamės kalbėti tarmiškai, labiausiai gėdinasi suvalkiečiai, mažiausiai –  žemaičiai; kai kurie žemaičiai didžiuojasi savo tarme. Savotišku pasididžiavimo įrodymu galime laikyti tarmiškai (Šiaulių krašto tarme) parašytą  Rimanto Kmitos romaną „Pietinia kronikas‘‘. Visiems, katrie gėdinasi savo tarmės, Psichologas Marijėmpolėje siūlo paskaityti šią knygą.

Perspaustas reikalavimas naudoti tik bendrinę kalbą, kartais gali tapti patyčių įrankiu. Yra  TV laidų, katrų vedėjai  vaidina pajuokos objektus, kalbančius suvalkietiškai. Mokinys, sukritikuotas mokytojo, kad kalba tarmiškai, ateityje  stengsis slėpti savo etnoregioninę kilmę. Jeigu tas mokinys – paauglys, tikriausiai tai bus dar didesnė paskata paslėpti savo kilmę po bendrine kalba, nes paauglystėje mės norime kuo greičiau tapti savarankiškais, reiškia,  neigiame viską, kas susiję su mūsų tėvais, o juk mūsų tarmė –  mūsų tėvų tarmė.

Tikėtina, kad viena iš priežasčių, kodėl gėdinamės kalbėti suvalkietiškai, Lietuvos-Lenkijos istorinė praeitis, veikianti šių dienų žmogaus pasąmonę:  Suvalkijos regionai  įvairiais istorijos laikotarpiais priklausė Lenkijai, lenkai laikė save ponais, lietuvių kalba laikyta ,,mužikų‘‘ kalba, ja kalbėti buvo negarbė, todėl kai kurie lietuviai sulenkėdavo.

                           Kalbėti suvalkietiškai – nėra prastumo ženklas

Turėtume pasižvalgyti po šalis, turtingas tarmėmis. Norvegijoje priskaičiuojaa apie 500 tarmių, Norvegijos įstatymai skatina kalbėti visur, kur tik įmanoma, tarmiškai. Šioje šalyje yra net 2 valstybinės kalbos. Pasitaiko, kad skirtingų regionų norvegai nesusikalba, tuomet jie vartoja anglų kalbą.

Suvalkiečiui   kalbėti  bendrine  kalba  nėra labai sunku, tačiau ta dainuojanti intonacija, polinkis net ir trumpus balsius tarti, kaip ilgus (mės juk dyrbame, o ne dirbame), tas liežuvio laužymas, stengiantis tarti aiškų ir švarų ,,eeee“ , net ir po daugelio mėėtų, pragyvėntų kituose tarminiuose regionuose, vis tiek išduoda, kad tavo kilmės šalis – Marijėėmpolė.

Kito Lietuvos regiono miestelio  pardavėja tikriausiai vis tiek atpažins, kad esame iš Marijėmpolės ir ,,skels‘‘ kokį nors anekdotą apie suvalkiečių šykštumą. Tuomet prisiminkime, kad esame ne šykštūs, o taupūs, ekonomiški. To mes išmokome 19 amžiaus pradžioje, kuomet Mykolas Pacas į savo dvarą Suvakijoje atsivežė kelis šimtus škotų žemdirbių ir amatininkų, kurie mus išmokė ne tik auginti bulves, išsaugoti jas per žiemą, bet ir ūkiškumo, taupumo.

Kalbėti suvalkietiškai – nėra prastumo ženklas. Kuo geriau  tai suprasime, tuo labiau  pasitikėsime savimi ir  prisidėsime prie  mūsų tarmės išlikimo.

Straipsnį parengė Vytautė Venčkauskienė. Remtasi interneto šaltiniais, autorės profesine ir asmenine patirtimi bei autorės turimomis  istorinėmis žiniomis.

Nuotraukos Irmanto Šalaševičiaus ir iš interneto šaltinių