Kodėl jaučiamės aukomis, praėjus 30 metų po Nepriklausomybės atkūrimo?

Straipsniai

 Karantino metu taikomos nuolaidos: 1val. -15 eurų

Kalėdos, Nauji metai, Velykos – daugybė sveikinimų iš pačių artimiausių, iš draugų, pažįstamų ir visai nepažįstamų kolegų darbinėje elektroninio  pašto dėžutėje, kuriuos tenka skubiai trinti, kad būtų vietos darbinei informacijai. Valentino diena – vėl sveikinimai visur ir iš visų, Vasario 16, Sausio 13 – sveikinimai darbinio e-pašto dėžutėje, vienas kitas sveikinimas Fb, Žolinė – vieną kartą  gavau asmeninį sveikinimą iš buvusio kliento :). Tikrai maloniai nustebino :).

Kovo 8 – išlaisvėję moterys masiškai sveikina viena kitą socialiniuose tinkluose ir asmeniškai (panašiai tas pats būna ir per Motinos dieną), lyg pasaulyje visi vyrai būtų išnykę.

Kovo 11- sveikinimai iš kolegų, vienas kitas – Fb laiko juostoje, asmeninio Mesengeryje – nė vieno. Ir štai šiais metais – buvau maloniai nustebinta: gavau  vieną asmeninį sveikinimą su Kovo 11 trisdešimtmečiu.

Nieko gero?

Susimąsčiau. Nejaugi per tuos 30 metų nieko gero neįvyko? Nejaugi neturime ką švęsti?Vieną dieną anūkė manes klausia:

– Močiute, o kas bus, jeigu vėl ateis rusai?

– Neateis, vaikuti, neateis, jie jau čia buvo, – atsakau.

Nejaugi pamiršome, kad buvo? Ar tikrai jau pamiršome tuos laikus, kai parduotuvėse ,,išmesdavo‘‘ tualetinio popieriaus, žirnelių, importinių batų, o maltų kavos pupelių kavos skonio ir visai nežinojome?

Pamiršome, kaip žmonės dėl savo pažiūrų, neatitinkančių okupacinės valdžios politikos, buvo grūdami į psichiatrines ligonines? Pamiršome tremtį? Pamiršome skausmingą tautos okupacijos istoriją, kai jautėmės bejėgėmis aukomis ką nors pakeisti? Ne! Kaip tik, labai gerai prisimename tai mes – vyresnioji karta.  Tad kodėl šiandien nematome reikalo sukurti šventės savo širdyse, kodėl tiek daug bambame, kad ,,prie ruso buvo geriau“?

Tautos psichologinė trauma

Todėl, kad visa tai gyva mumyse, tai – mūsų tautos psichotrauma. Vis dar kenčiame jos padarinius, todėl esame pikti ir nepatenkinti, nes liko daug nepatenkintų lūkesčių, atėjus Nepriklausomybei. Juk daug žmonių, (hiperbolizuojant) tikėjosi, kad vietoj Šešupės – ne mažiau 3,5%. riebumo pieno upė tekės, o užteks tik išsižioti, ir tiesiai į burną importiniai šprotai ir juodoji ikra  skries.  Bet tai būtų  buvęs komunizmas, kurį žadėjo Leninas. Komunizmas, taip ir neatėjęs, kaip ir visos kitos utopijos.

Pasak psichologo Edvardo Šidlausko, protestantiška kultūra teigia, kad jei esi teisingas, tai esi ir turtingas. Mes, lietuviai, linkę manyti, jei esi turtingas, tai būtinai ką nors apgavai, ką nors apvogei, tavo turtai įgyti neteisėtais būdais.

Istoriko A. Sindaravičiaus nuomone, mes turime 200 metų slegiančia totalitarinių režimų ir okupantų patirtį „Per paskutinius 200 metų Lietuvą buvo užėmusi ne viena valstybė, per tą laiką buvome nepriklausomi tik 30 ar 40 metų. Mūsų tauta brendo  XIX a., tuo metu mus buvo okupavusi carinė Rusija. Manau, kad kitos valstybės neturi tokios slegiančios patirtirties „-  sako jis.

Psichoemocinis trauminės patirties ,,užtaisas‘‘ perduodamas iš kartos į kartą. Tai jau tampa kolektyvine pasąmone, kurioje užfiksuota protėvių psichinė patirtis, ir ji  lemia nesąmoningą žmogaus požiūrį į save ir pasaulį. Negatyvios, psichiką traumuojančios dabartinės patirtys suaktyvina  kolektyvinėje pasąmonėję buvusias praeities traumas, todėl vėl ir vėl atsiduriame aukos pozicijoje. Pradedame gręžiotis atgal, lyginti, kas buvo sovietmečiu, ko tikėjomės, ir, aišku, kad lūkesčiai neišsipildė: nei pieno upės teka, nei importiniai konservai lekia tiesiai į burną. Ir tuomet piktinamės viskuo ir visais, o dar pensinį amžių prailgino, pensijos dydis – irgi  visai grynas pasityčiojimas iš orumo,  ,,kaimynas nusipirko naują mašiną, žinoma, prilindo prie valdžios lovio, o  va, mano dvidešimtmetis fordukas  vos ,,bezda‘‘, dar ir taršos mokesčiu mane apiplėš“ ir t.t.  Žodžiu, bambėti ir jaustis nuskriaustu yra tūkstantis ir viena priežastis, na, ir susipykti su savo vaikais, kuriems šiandien apie 30 metų, kurie nepatyrė okupacijos, todėl  mato pasaulį ir Lietuvą kitokiomis akimis, taip pat yra tūkstantis priežasčių.

Sumažinkime kartų atortūkį

Dėl susipykimo su savo atžalomis  kalta ne tik mūsų okupacinė patirtis, bet ir Generation gap – populiari ir madinga išraiška, verčiant tiesiogiai iš anglų kalbos – kartų skylė, literatūriškai –  atotrūkis tarp kartų. Taigi, atotrūkis tarp kartų buvo visais laikais, dabar jis ypač ryškus, nes per paskutinius 30 metų pasaulis padarė labai didelę pažangą technologijų ir mokso srityse.  Ir jau nieko čia nepadarysi. Tačiau vis tik tą atotrūkį, kuris atsirado dėl mūsų nepateisintų lūkesčių, susijusį su Nepriklausomybės atkūrimu, tikrai mūsų galioje ir valioje sumažinti arba visai jo nesukurti.  Valstybė nesukuriama per 30 metų, tačiau mes esame ta karta, kuri padėjo pamatus (atstovėjome Lietuvą 1991 Sausio 13) naujos, laisvos valstybės kūrimui, savo vaikų kitokiam gyvenimui. Yra visai natūralu, kad mums nelemta mėgautis gerovės valstybe – per trumpas laikas. Tikrą gerovę patirs ateinančios kartos –  mūsų vaikai, provaikaičiai.

Matykime gerus dalykus

Taip, yra daug negerovių, ypač slegia socialinė, visuomenės ir valdžios atskirtis, emigracija ir kitos blogybės, bet net ir pačioje geriausioje valstybinėje santvarkoje pasitaiko blogybių.  Matykime gerus dalykus, juk tikrai turime kuo džiaugtis ir didžiuotis. Prieš 200 metų, kai Lietuvoje beveik niekas nerašė lietuviškai, ar galėjo,  kas nors  įsivaizduoti, kad būsime tiek pasiekę mokslo srityje, jog pretenduosime į  Europos kosmoso agentūros narius? Kas galėjo įtarti, kad mūsų sportininkai bus žinomi visame pasaulyje?

Prisimindami gyvenimą ,,geležinės uždangos‘ laikais, kai mūsų keliones ribojo Sovietų Sąjungos siena, pasidžiaukime, kad mūsų vaikai gali laisvai keliauti po visą pasaulį. Džiugu, kad daugėja jaunų žmonių, kurie, pagyvenę emigracijoje, grįžta į Tėvynę, tvirtai pasiryžę kurti savo gerovę ten, kur gyveno ir gyvena artimieji.

 

Pasižiūrėkime į lietuvių, gyvenančius svetur Fb grupes, pastebėkime, kaip jie džiaugiasi šia diena, kiek ten sveikinimų Kovo 11 proga. Nejaugi turime prarasti tai, ką turime, kad suprastume, ką  iš tiesų gavome?

Pjauti pjuvenas?

Nedejuokime, kad vėliau išeisime į užtarnautą poilsį. Nekaltinkime dėl to mūsų valdžios, nes tai pasaulinė visuomenės senėjimo tendencija. Visur plečiamos darbingo amžiaus ribos.  Pažvelkime į tai pozityviai: ilgiau išliekame jauni, reikalingi visuomenei, juk daug kam išėjimas į pensiją provokuoja nereikalingumo, vienišumo jausmus, vedančius link depresijos. Pagaliau, jeigu jau visai nematome nieko pozityvaus, pasidžiaukime nors tuo, kad turime dar vieną nedarbo dieną, kurią galime skirti kas kam nori, gal poilsiui, namų tvarkymui ar apsipirkimui. Atėję į prekybos centrą, būtinai prisiminkime sovietmečio  parduotuves, o tada bus visai paprasta pasidžiauti bent jau  šiandieniniu pertekliumi.

Kuo daugiau gręžiosimės atgal ir pastebėsime šiandienos blogybių, tuo nelaimingesni jausimės Juk visas blogis, kaip ir gėris, gimsta mūsų galvose minčių pavidalu. Yra toks posakis:,, mes negalime nuvyti negatyvių minčių, kaip įkyrių paukščių, sukančių ratus apie mūsų galvas, tačiau privalome neleisti tiems paukščiams (mintims) susisukti lizdų mūsų galvose.

Gręžiojimasis praeitin –  tai tas pats, kaip pjauti pjuvenas. Ar tai įmanoma?

Sveikinu visus su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-čiu. Švęskime, džiaukimės ir džiuginkime.

.

Straipsnį parengė Vytautė Venčkauskienė

Šaltiniai:

https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/220072/kodel-lietuviai-nuolat-viskuo-nepatenkinti,

autorės turima patirtis ir žinios.

Nuotraukos iš interneto šaltinių ir iš Vinco Kudirkos muziejaus.