Oi, kaip buvo nusibodę blaškytis per kelis darbus, taip norėjosi atostogų! Kartais pasvajodavau, kaip būtų gerai dirbti nuotoliniu būdu: atlieki tas užduotis namuose, kurioms tikrai nebūtinas buvimas darbo vietoje. Pagalvodavau, kad atsikelčiau vėliau be jokio stresą varančio žadintuvo signalo. Tiesiog ramiai prabusčiau, išgerčiau į lovą atneštą kavą, peržvelgdama naujienas ar klausydamasi muzikos, o toliau dirbčiau savo tempu. Viskas būtų atlikta laiku ir tinkamai, be jokios įtampos.
Sako, jei kažko labai nori, o jeigu to paties nori daug žmonių, tai susidaro toks stiprus energoinformacinis laukas (vis dar nežinau, ką reiškia šis terminas), kurį,,pagauna‘‘ Visata, ir noras išsipildo. Turbūt daug žmonių vienu metu troško dirbti iš namų, todėl Visata išgirdo troškimą ir užleido žmonijai COVID – 19.
Ir štai jau trečia savaitė daugybė žmonių bando mėgautis išsipildžiusiu noru. Visur pilna patarimų, kaip šį laiką paversti neužmirštama kasdien besitęsiančia šeimos švente. Nežinau, kaip jums sekasi švęsti, bet mano vyras, pritrūkęs mano dėmesio, išėjo gyventi kitur jau antrą mano darbo iš namų savaitę, bet, kadangi yra tikras suvalkietis, viską gerai apskaičiavęs, kad virti grikius dviems iš karto yra ekonomiškiau nei verdant kiekvienam atskirai, po kelių dienų sugrįžo. Tai ir gerai, kad grįžo, pamaitins ir mane grikiais, nes aš, dirbdama iš namų, visai neturiu laiko maisto gamybai. Na, ir šiaip, laiko neliko niekam, išskyrus darbui iš namų.
Tai va, paskutinėmis dienomis veidrodžiai pradėjo gąsdinti, nusirangiusi nuo lovos prašliaužiu pro juos užmerktomis akimis, o trečia savaitė neplautus plaukus, netyčia pastebėtu plaukų šepečiu, braukiu labai atsargiai, kad tik neužkabinčiau koltūnų. Apsireiklauju tualete ir vėl į lovą, kur dieną – naktį dūzgia du kompiuteriai, vienas – vieno darbo, kitas – kito.. .
Prasideda video konferencija viename darbe, video nejungiu, o mikrofoną ,,užmutinu“, kad nesigirdėtų, kaip kitu kompiuteriu kurpiu kažkokius kosminius mistinių darbų, kurių prasmingumas kelia daug abejonių ir filosofinių pamąstymų, planus arba atsakaitas. Kai kažkas iš konferencijos dalyvių kreipiasi į mane, greitai įjungiu mikrofoną, pasisakau, į kolegų prašymus parodyti ,,veidelį”, nereaguoju, tegul jie patys ir rodo (garantuoju, kad irgi sėdi lovose su pižamomis ir neskustomis barzdomis).
Uff, pagaliau baigėsi ta konferencja. Dabar laukia dar vienas ,,susizoominimas“su kitos darbovietės kolegomis. Na, pagaliau, ir ten baigėsi. Bet ‚,čiatinimas“ nesiliauja. Abudu kompai nepaliaujamai kliunksi. Ir dar išmanusis atkartoja ,,čiato‘‘ garsus. Ir taip didesnę paros dalį. Prasideda 7 ryto, baigiasi apie 24 val. Nes kažkam ,,neatsidaro‘‘ dienynas, kažkas nežino, kaip prisijungti prie Zoomo, ,,bliūmo” ar dar kokio kitokio liūno, kažkam išvis jau nervai nelaiko, tuoj tuoj prasidės įžeidinėjimai, jaučiu, kad jaunesnieji kolegos vyresniuosius išvadins debilais, nesugebančiais persiųsti nuorodos. Tada greit įšoku į tiesioginį eterį, visus greitai apraminu kokiu nors juokeliu, ir vėl bandau jau 101 kartą įrašyti videopaskaitą su minimaliomis įrašymo priemonėmis, stengdamais išgauti maksimalią kokybę, kol pagaliau suprantu, kad nebeturiu jėgų daugiau įrašinėti.
Kai pagaliau susisgrimbu žvilgtelėti į dešinį apatinį kompo kraštą, pajaučiu, kad jėgos visiškai mane apleido, ir 3 valandą nakties pajėgiu visiškai autentiškai likti savo darbo vietoje be dušo, dantų valymo, veido drėkinamojo kremo ir, žinoma, vakarienės.
Vyras, eidamas į tualetą, užgesina šviesą ir užmeta ant nugaros pledą. Nesušąlu. Laimė, kad jis, mano vyras, dar turi įprotį keltis anksti pabėgioti. Jau septintą ryto, kai visi čiatai atbunda, jis prineša man telefoną, ir liepia keltis į ,,darbą iš namų‘‘, kol dar nepramiegojau visų posėdžių.
Ir taip kasdien, diena iš dienos, naktis iš nakties. Ausyse jau kelinta diena kažkodėl skamba dainos nuotrupos ,,zombiai, atrieda, atidunda“. Bet apie virusą jau visai baigiu pamiršt, nežinau, kokia yra užsikrėtusiųjų, mirusiųjų ar pasveikusiųjų statistika, o ir aš pati jau nelabai žinau, gal dar gyva, o gal mirus jau?
Keista būsena, labai keista… Kolegės sako, kad jos yra ufonautės. O aš kartais irgi nežinau, nei kas aš, nei kur, nei iš kur. Vaikai nesilanko, anūkams pasakų ir gi neseku, o vyras kasdien verda grikius ir kuria sąmokslo teorijas.
Noriu į darbą….noriu į darbą….
Post scriptum: Psichologo Marijampolėje patarimų nebus, nes kol kas niekas negali pasakyti, kokios psichologinės karantino ir tokio nuotolinio darbo pasekmės bus mūsų psichikai, nes tai visiškai nauja žmonijos patirtis.
Straipsnį parengė Vytautė Venčkauskienė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.