- Marijampolė
Praėjusią savaitę Marijampolėje namuose per langą pamatėme gaisrinės automobilius, kurie važiavo artyn, kol sustojo prie mūsų vartų. Tuo metu pas mane viešėjusi giminaitė galvotrūkčiais pasileido į lauką žiūrėti, kas dega, kur dega, gal ji galinti ką nors pasakyti ir padėti. Tačiau, kol išbėgo gatvėn, lauke jau nieko nebebuvo – Gaisrinė tik atsitiktinai prie mūsų buvo pristabdžiusi.
Tai man priminė detektyvinius filmus, kuriuose veiksmui vykstant mažuose kaimuose, miesteliuose, policininkai, sekliai reikalingą informaciją apie nusikaltimo aplinkybes akimirksniu susirenka mažo miestelio parduotuvėse iš bobučių, sėdinčių ant suolelio prie parduotuvės ar autobuso stotelės. O kaip yra mūsų miesteliuose ir kaimuose?
Dar vienas pavyzdys iš gyvenimo: pažįstamas marijampolietis neseniai pirko sodybą viename Dzūkijos kaime. Skelbimuose jis rasdavo tik šiek tiek informacijos, o visas smulkmenas apie sodybas jam papasakojo tame kaime gyvenantys žmonės, kaimynai visi kuo puikiausiai žinantys parduodamo sklypo ypatumus, nors tai buvo net ne jų žemė.
Taigi, jeigu jau nemažai metų išgyvenai mažame mieste ar miestelyje, tikrai žinai, kas, kur ir ką parduoda, tave visi pažįsta, tu – taip pat, todėl nuslėpti savo gyvenimo įvykus ir faktus niekam nepavyks.
Mažo miesto viešųjų ryšių agentūra „Viena boba sakė“
Nors mažame mieste ar kaime gyventojų tankis ploto vienete, palyginus su didmiesčiu, yra nedidelis, tačiau dažnai susiduriame su įspūdžiu, kad kiekvienas ten gyvena lyg stebimas įdėmaus visuomenės žvilgsnio po padidinamuoju stiklu. Kiekvienas žingsnis yra matomas ir nuolat aptariamas, pagiriamas ar nuteisiamas.
Provincijoje ypač stiprus socialinis reiškinys, liaudyje dar vadinamas viešųjų ryšių agentūra „Viena boba sakė“. Nedidelių miestų gyventojams pažįstama ir situacija, kai nedidelių miestų bobutės, didžiąją laisvalaikio dalį sėdinčios ant suolelių prie daugiabučių laiptinių, visada žino viską: pas ką anūkai ar „greitukė“ atvažiavo, ką ištiko alkoholinės epilepsijos priepuolis, o ką ir insultas, ką „greitukė“ išnešė, o kas dar savomis kojomis išėjo. Joms nepavaldus net informacijos apie pacientų konfidencialumą įstatymas, kai tuo pačiu metu didmiesčio žmogus, apsuptas šimtų tūkstančių tokių pačių nuolat skubančių žmonių, kaip jis pats, net ir norėdamas, fiziškai negali kiekvienam skirti tiek dėmesio, kaip kad paprastai tai nutinka provincijoje.
Megapolyje: nematomas tarp nematomų
Didelio miesto gyventojai vieni kitiems ima atrodyti tarsi su stebuklingomis kepurėmis, kurios visus padaro nematomais (kaip iš tarybinių laikų multiko „Šapka nevidimka“). Tada atsiranda abejingumas, sukuriantis sąlygas tolerancijai kitokiems. Taip nutinka, nes yra fiziškai neįmanoma reaguoti į kiekvieną minios dalyvį, todėl daug paprasčiau tiesiog priimti žmones tokius, kokie jie yra.
Anglų antropologas Robinas Dunbaras teigia, kad vienu metu žmogus yra pajėgus turėti stabilų asmeninį santykį, socialinius ryšius su maždaug 150 kitų žmonių. Tai anaiptol nereiškia, kad tie visi žmonės yra mūsų draugai, tiesiog mūsų protas geba talpinti atmintyje informaciją apie maždaug tokį skaičių žmonių. Kitų mokslininkų tyrimai, atlikti kaimo vietovėse, ryšių su kitais žmonėmis ribas praplėtė nuo 100 iki 230 žmonių.
Šie skaičiai paaiškina, kodėl žmonės, gyvenantys dideliuose miestuose, nekreipia didelio dėmesio vieni į kitus. Tiesiog tam, kad nepervargtų nuo per didelio kontaktų skaičiaus, megapolio gyventojai susikuria sau daugybę psichologinių gynybos priemonių. Taip jie tampa mažiau pažeidžiami, jautrūs, mažiau emocionalūs. Anot antropologo K. Banikovo, jeigu mes pradėtume asmeniškai išgyventi dėl kiekvienos avarijos, gaisro, tragedijos, mūsų širdys suplyštų į skutelius.
Kaip didelis ir mažas miestas formuoja asmenybę?
Daugybė socialinių kontaktų didmiestyje, milžiniški informacijos srautai ne tik sukelia psichologinį diskomfortą ir verčia griebtis įvairių gynybos priemonių, tačiau ir formuoja daugialypę, daugiasluoksnę asmenybę, galinčią turėti įvairius socialinius veidus. Vienu metu žmogus gali būti daug kuo: muzikantu, krepšinio fanu, pasilinksminimų mėgėju ir kt.
Kai žmogus gyvena nedideliame mieste, jo asmenybę formuoja vertybės, kurias diktuoja vietiniai autoritetai. Provincijoje gyvenantis žmogus turi žymiai mažesnes saviraiškos galimybes. Dideliame mieste gali tapti tuo, kuo nori, provincijoje esi tuo, kokį tave mato provincijos visuomenė pagal tos visuomenės vertybes. Jeigu kažkada buvai alkoholiku, visuomenė gal atleis tau tai, tačiau tikrai nepamirš. Didmiesčio gyventojų taip stipriai neveikia gandai ir apkalbos kaip provincijos, didmiestyje lengva „dingti“ ir vėl „atsirasti“. Persikraustei iš vieno didmiesčio rajono į kitą ir jau gali pradėti naują gyvenimą. To tikrai nepasieksi persikėlęs iš vieno Marijampolės krašto į kitą.
Mažo miesto paslaugumas
Sakoma, kad mažo miesto, miestelio, kaimo gyventojai yra draugiškesni, paslaugesni ir linkę padėti vieni kitiems labiau nei didmiesčio gyventojai. Tas bendruomeniškumo jausmas atsiranda dėl įvairių priežasčių.
Pavyzdžiui, gyvenant mažose bendruomenėse tikima, kad jeigu tu kažkam padėsi, tai ir tau padės. Kai to prireiks, todėl mažose bendruomenėse žmonės, veikiami abipusės pagalbos principo, yra linkę daug labiau rūpintis vieni kitais.
Visame pasaulyje atlikti sociologų tyrimai parodė, kad žmonės yra linkę padėti tada, kai jaučia asmeninę atsakomybę. Kitų žmonių buvimas šalia sumažina atsakomybės jausmą. Pravažiuodami greitkeliu pro nelaimės ištiktą vairuotoją, nebūtinai net pranešime telefonu 112 apie nelaimę, tikėdamiesi, kad kas nors kitas pravažiuojantis paskambins arba sustos padėti. Tačiau vienišame kaimo kelyje radę nelaimės ištiktą asmenį, neprašyti sustosime ir paklausime, kuo galėtume padėti.
Anot mokslininkų Yousif ir Korte, didmiesčių gyventojai retai viešoje vietoje būna vieni, todėl jie būna ne tokie paslaugūs kaip provincijos žmonės. Emocinis nuovargis, sukeliamas daugybės kontaktų, reikalaujančių įsijautimo ir atjautos, kaip kad rodo tyrimai, mažina paslaugumą viso pasaulio didmiesčiuose.
Be to, kai labai skubame, sunku kažkam padėti, įsijausti į kito bėdas. Didmiestyje gyvenimo tempas yra daug spartesnis nei provincijoje, todėl mažo miesto gyventojas greičiau ateis į pagalbą.
Matomumas ir pastebimumas mažame mieste turi dar ir kitų pliusų: siekiantys karjeros greičiau bus pastebėti vietinių autoritetų. O be to, viešumas neleidžia plisti negatyviems ir nepageidaujamiems reiškiniams.
Marijampolė: tarp didmiesčio ir provincijos
Tad gyventojų ryšiai ir požiūris vieni į kitus mažuose miestuose yra kitoks nei didmiesčiuose. Dideliame mieste gali greitai pasijusti vienišas ir apleistas, nors fiziškai būsi apsuptas minios. Mažame mieste greičiau sukursi socialinius ryšius, o kartais jie atsiras net to neprašant… Marijampolė, septintas pagal dydį miestas Lietuvoje iš sostinės atvykusiems svečiams atrodys kaip provincija, o iš Šakių atvažiavusiam giminaičiui – didmiestis. Tad kas gi mes esame, marijampoliečiai – nematoma didmiesčio minia, ar glaudi vienas kitą stebinčių kaimynų bendruomenė?..