Sakoma, kad gyvenime tikros geriausios draugės būna dvi, su jomis paprastai būna dar ir trečia – ta, kurią pirmos dvi gali apkalbinėti. Mes visi nuolat vieni kitus su malonumu apkalbame. Kartais apkalbos būna blogos, kartais geros, o apkalbant kažkodėl jaučiamas didelis malonumas. Ir visgi, kodėl taip yra, kokie psichologiniai momentai lemia tokį saldų pasitenkinimą, kai apkalbame kitus?
Jei ne apkalbos, galbūt išvis nemokėtume kalbėti
Apkalbos – tai trečiąjį asmenį žeminančios kalbos, skleidžiamos jam už nugaros. Profesorius Laurent’o Bègue, teigia, kad maždaug 60 % suaugusiųjų pokalbių vyksta apie trečiąjį asmenį, tuo metu jam nedalyvaujantį pokalbyje. Antropologas Robinas Dunbaras mano, kad apkalbos tapo svarbiu mūsų smegenų vystymosi veiksniu – kalbėti pradėjome dėl to, kad mums labai knietėjo ką nors apkalbėti.
Nuo pat vaikystės mums kalama į galvą, kad apkalbėti yra labai labai negražu“, tačiau, kaip kad su ironija sakoma, apkalbos – tai toks saldus sielos penas, jog dažnai tam tiesiog neįmanoma atsispirti. Kartą teko girdėti vieną moteriškę sakant, jog apkalbos jai – tai didesnis malonumas net ir už orgazmą. Kodėl taip yra? Kodėl mums taip smagu apkalbinėti?
Kodėl taip saldu apkalbinėti?
1. Pergalės džiaugsmas. Kai nėra kitų būdų (muštis negalima) vienintelis kelias nugalėti – paleisti apkalbas apie priešininką.
2. Savosios vertės, pranašumo įtvirtinimas. Yra keletas būdų pasijausti pranašesniu už kitą.Vienas iš jų socialus: kai daug dirbi, mokaisi, treniruojiesi ir t.t., tai yra, sieki užsibrėžto tikslo ir galiausiai turi norimą rezultatą. Kitas būdas pasijausti vertingu – tai nesocialus būdas – sumenkinti kitą asmenį.
3. Jausmas, kad atlikai gerą darbą. Kai perspėji kitus asmenis apie kitą žmogų, nuo kurio jie gali nukentėti.
4. Patenkintas smalsumas. Juk labai įdomu sužinoti iš „patikimų šaltinių visą tiesą“, kai esame kažką girdėję tik puse ausies.
5. Kūrybos malonumas ir saviraiškos džiaugsmas. Juk pasakodami, apkalbėdami kitą asmenį, norime kažkaip gražiau pateikti save, todėl savaip interpretuojame reiškinius, įvykius, žmones, viską „pagražiname“. Kartais net neturime tikrų faktų, o remiamės vien savo emociniais išgyvenimais, kurie gimsta iš mūsų klaidingų įsitikinimų. Klausantieji mūsų pasakojimo suvokia savaip, perpasakodami kitiems vėl interpretuoja ir kartais mūsų pačių paskleistos kalbos mums sugrįžta neatpažįstamai pasikeitę. Atliekant vienoje mokykloje eksperimentą, kaip veikia „sugedusio telefono principas“, iš pirmų moksleivio lūpų iškeliavęs maždaug tokio turinio sakinys „Maža mergaitė, pasiėmusi pilną krepšelį saldžių obuolių ir stiklainį medaus, iškeliavo aplankyti už miškelio gyvenančios savo sergančios senelės“, paskutiniojo eksperimento dalyvio ausis pasiekė štai tokio turinio sakinys „Mūsų kaimo parduotuvėje šaudo šunis“.
6. Bendravimo džiaugsmas. Jeigu tik nesame absoliutūs intravertai, bendravimas yra vienas iš didžiausių mūsų gyvenimo malonumų. Tačiau kalbėtis apie pabėgėlių krizę, augančias kainas ar naujas parodas, juk ne kiekvienam įdomu, tačiau išskalbti svetimus apatinius marškinius retas atsisakys.
7. Vieningumo jausmas. Tuomet, kai neturime bendrų interesų, tarkim susirinkome į vakarėlį atsitiktiniai žmonės, vos tik kažkas pradės apkalbinėti kažkokį bendrą pažįstamą, mes visi pagyvėsime ir įsitrauksime į pokalbį, tapsime tarsi kažkokiais suokalbininkais, vos ne slaptos masonų ložės nariais.
8. Lengvas būdas pabėgti nuo savo bėdų, kai nesinori jų spręsti. Mes nesąmoningai patiriame saldų malonumą pastebėję kito akyje šapelį, kai savojoje ir rąsto nematome.
9. Pavydas. Kartais tiesiog apkalbame tą, kuriam pavydime to, ko mums patiems trūksta.
Taigi, aplkalbos yra normalus bendravimo reiškinys, kartais turintis piktų, o kartais visai nesmerktinų priežasčių. Sunku įsivaizduoti, koks mūsų bendravimas būtų, jeigu niekas nieko neapkalbinėtų.
Straipsnio autorė: psichologė Vytautė Venčkauskienė.