Ar prisiminate, kaip norėjosi kuo greičiau užaugti ir būti lygiaverčiais, lygiateisiais su visais suaugusiais?
Ar prisimenate, kai vos tik sukakus 18-ai metų sau pasakėte, o gal net ir išrėkėte savo tėvams, kad štai pagaliau išmušė jūsų valanda! Dabar grįšite namo, kada tik panorėję, ir niekam nebereikės atsiskaitinėti!
Ir, rodės, gyvenimas galų gale taps pilnavertis, be jokių išorinių draudimų, apribojimų. Tada mes dar negalvojome apie savo sprendimų ir poelgių pasekmių sudėtingumą.
Kai mums buvo 15-18 metų, mūsų tėvai mums atrodė beviltiškai seni, kvaili, o jų gyvenimai- apgailėtini ir besibaigiantys. Mums buvo praktiškai neįmanoma save suvokti jų vietoje, nes mes žinojome, jog, esame jauni, pasiryžę užvaldyti ne tik Marijampolę, bet ir visą pasaulį.
Šiandien mums patiems apie 50 metų, o mes vis dar esame pakankamai jauni, kad spėtume su šiuolaikiniais gyvenimo tempais, ir pakankamai brandūs, kad suprastume, jog maksimaliai užkelta reikalavimų kartelė aplinkiniams ir sau gyvenimą daro sudėtingą ir painų. Per savo 50 metų išmokome pamokas, leidžiančias gyventi daug paprasčiau ir maloniau už mūsų kartos ir dabartinius 20-mečius.
Štai 10 pamokų, kurias yra išmokęs ir mielai su Jumis, mieli marijampoliečiai, dalinasi Psichologas Marijampolėje:
- Būti maloniais: pasakyti kam nors komplimentą, būti pakančiam ir atlaidžiam, pvz., barmenei, atnešusiai ne tą patiekalą ar pardavėjai, suklydusiai, atiduodant grąžą. Malonūs žmonės yra geresnės sveikatos, jie ilgiau gyvena, o jų veidai ilgiau išlieka jauni.
- Pažinti ir gerbti save: neleisti kitiems nurodinėti, ką veikti, kaip kalbėti, rengtis, šukuotis, ką valgyti, o ko ne (nes tik aš vienas žinau, kas man yra geriausia). Kitų žmonių nuomonės tėra tik kaip Marijampolės LIDL parduotuvės „pasiūlymai“ prekėms. Nori perki, nori- ne.
- Nuoširdžiai pasijuokti iš savo viešų apsikvailinimų. Nėra tobulų žmonių. Visiems kartais tenka apsijuokti, pvz., ieškoti akinių, kai jie yra plaukuose ir atlieka lankelio funkciją, išėjus iš „Norfos“, neatsiminti, kur Marijampolėje priparkuotas automobilis. Nei jūs, nei aš nesame tie vieninteliai idiotai šioje planetoje. Mūsų yra daug. Kuo daugiau juokiamės iš savo kvailysčių, tuo jos tampa visiems vis mažiau reikšmingomis. Juokas, kaip žinia, taip pat gerina sveikatą, neleidžia senti ir veide palieka įrašus, liudijančius, kad esame laimingi žmonės.
- Nevaidinti bebaimio. Visi žmonės kažko bijo, nerimauja, kartais jaučiasi nesaugūs, ir tai yra natūralūs ir visai žmonijai būdingi jausmai. Tik vieni žmonės moka tai paslėpti geriau už kitus. Sugebantys paslėpti savo jausmus tikrai nėra kažkuo geresni.
- Daiktai nėra svarbesni už žmones. Daiktai kartais krenta, lūžta, dūžta, nes mūsų artimieji juos netyčia užkliudo. Daiktus galima suremontuoti arba pakeisti kitais, tačiau neištrinsime tų skaudžų žodžių, išsprūdusių mums, kai mus mylintys žmonės sudaužė mūsų vazą ar sugadino dulkių siurblį.
- Neteisti kitų: neteisti, nes nežinome visų aplinkybių ir faktų. Nesaugiai lenkianti moteris galbūt labai skuba į ligoninę, nes jos mažylis, sėdintis ant užpakalinės automobilio sėdynės, staiga labai susirgo, o septynmetė mergaitė parduotuvėje keturiomis ropoja po parduodamu stalu ir bando loti. Nesipiktinti blogu tėvų auklėjimu, nes galbūt mergaitė serga autizmo spektro sutrikimu. Negėdinti rūkančių, vartojančių alkoholį, nutukusių žmonių. Mes visi turime kažkokių blogų įpročių. Vadovaukimės šia biblijos mintimi“Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia akmenį“.
- Neteisti ir savęs, būti sau atlaidesniais: kaltės jausmas naudingas tik tada, kai paskatina ištaisyti klaidas ir atlyginti skriaudas. Kaltės jausmas, peraugęs į gėdą, nuodija ir „ėda“iš vidaus.
- Neleisti kitiems primesti savo valios: nepriimti pagrindinių savo gyvenimo sprendimų, pateisinančių kitų lūkesčius, o ne dėl to, kad ir jūs to norite. Pvz., galbūt nuo vaikystės svajojote būti kirpėja, bet paklusote tėvams ir tapote advokate. Kiekvieną kartą, kai kerpatės kirpykloje plaukus, su širdgėla prisimenate savo nerealizuotas svajones.
- Neprarasti savo vidinio vaiko: pokštauti, šokti, dainuoti, žaisti drauge su anūkais, skaityti, pvz., knygas apie Mikės Pūkuotuko nuotykius, žiūrėti multiplikacinius filmukus „Maša ir lokys“, siūti lėlėms rūbus ir t.t. Jeigu, būdami 20-ties būtume taip elgęsi, toks elgesys būtų buvęs pateisintas tik dirbantiems vaikų darželyje, visais kitais atvejais – būtume buvų per seni taip elgtis. Kai mums per 50 metų, toks suvaikėjimas – jau žavus privalumas.
- Mėgautis, stebėtis ir žavėtis gyvenimu: stabtėlėti ties gėlės žiedu ir įkvėpti jo aromato, pajausti dar neragauto pyragaičio skonį. Šypsotis! Šypsotis pažįstamiems ir nepažįstamiems, nesukant sau galvos „o ką žmonės pasakys“. Šypsena, kaip ir visos kitos emocijos, yra užkrečiama. Ką begalvotų apie mus praeiviai ar bendrakeleiviai, mūsų šypsena jų veidus pavers mažiau rūškanais ir nepatenkintais. Šypsena, kaip ir buvimas maloniais, neleidžia senti ir sirgti.
Vietoj epilogo: gyvenimas eina tikrai labai greitai, tad nėra laiko apgailestauti, ką padarei, ar ko nepadarei. Telieka daryti ir mėgautis daromu.