„Introjektai- yra žinios, kurias išgirstame apie save, jomis patikime ir patys apie save imame taip galvoti – tai tampa mūsų dalimi. Maži vaikai neatskiria, ar tos žinios pagrįstos <….>. Jie tiki viskuo, ką apie save girdi, net nepaisydami, kad tikrovė tam prieštarauja. Kartais siunčiamos žinutės yra paslėptos. Jei vaikas palieja pieną, tėvai galbūt nesako:“Oi tu nerangus“, bet iš jų išraiškos vaikas pats tai gali suvokti. Kadangi dėl savo egocentriškumo vaikai linkę kaltinti save, jie gali jaustis esantys negeri, nes mama pikta ar jai skauda galvą. Šias negatyvias žinutes nešiojamės visą gyvenimą (taigi iš esmės elgiamės pagal keturmečio įsitikinimų sistemą). Net kai po ilgalaikės terapijos šių nepageidaujamų žinučių atsikratome ir jos dingsta, apėmus stresui pastebime, kad viskas vėl grįžta.Vienas pažįstamas psichoterapeutas yra pasakęs:“Keletą metų lankiausi pas psichoterapeutą, nes mano santykiai su tėvais buvo sudėtingi, ir, atrodo, viską išsiaiškinau ir nusiraminau. Bet praeitą savaitę nuvažiavau jų aplankyti ir visi neigiami jausmai, kamavę vaikystėje, – prasta nuomonė apie save, – vėl iškilo!“ Manau, mes niekada neišsivaduojame nuo šių negatyvių introjektų. Geriausiai ką galime padaryti – juos pažinti ir išmokti valdyti”.
Parengė Vytautė Venčkauskienė pagal V. Oaklander knygą „Paslėpti lobiai: žemėlapis į vaikų vidinę saviraišką“