Darbas iš namų: vieniems svajonė, kitiems – kančia

Dar kartą apie darbą iš namų.

Straipsnis publikuotas savaitraščio ,,Savaitė“rugsėjo 17 dienos numeryje . ,,Savaitės“ redakcijai leidus, straipsnį publikuojame čia.

Darbas iš namų: vieniems svajonė, kitiems – kančia 

 Akistata su koronavirusu gerokai pakeitė kasdienį mūsų gyvenimą – daugelis buvome priversti dirbti nuotoliniu būdu. Tai tapo nemenku išbandymu, tačiau vieniems toks darbas netgi labai patiko, o kitiems kėlė stresą. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti dirbant iš namų? Kaip su jais tvarkytis?

 Dalia ALEKNIENĖ

Pasak centro „Pasijausk geriau“ psichologės Vytautės Venčkauskienės („psichologasmarijampoleje.lt“), iššūkis yra ne savaime pats darbas iš namų. Juk ir anksčiau tam tikra dalis žmonių taip dirbo ir jiems tai buvo priimtina, o kai kuriems darbas nuotoliniu būdu yra viso gyvenimo siekiamybė. „Iššūkiu tapo tai, kad visa žmonija buvo „įkalinta“ ir „sugrūsta“ keletui mėnesių namuose ir priversta dirbti darbui nepritaikytomis sąlygomis. Ir kažkaip reikėjo padaryti, kad tame pačiame „kabinete“ vienu metu nedirbtų keli skirtingų profesijų atstovai ar toje pačioje „klasėje“ nevyktų pamokos vienu metu skirtingų klasių mokiniams. Ir kiekvieni namai tvarkėsi, kaip išmanė, teko girdėti, kad pamokos vykdavo ir garaže, ir tėčio automobilyje“, – kalba psichologė.

Žmonės skirtingi, natūralu, kad vieniems darbas per atstumą patiko ir tiko (nereikėjo taikytis prie kolektyvo, baimintis griežto vadovo pastabų, galėjo laisviau planuoti savo laiką), o kitiems teko kankintis ir „perlaužti“ save, kad viską spėtų atlikti laiku. V. Venčkauskienės teigimu, darbas per atstumą tinka ne visiems: „Tiems, kurie nemėgsta didelių kompanijų, žmonių susibūrimo, kurie labiau vertina vienatvę, yra linkę atsiriboti, t. y. introvertams, nuotolinio darbo forma visai priimtina. Na, o ekstravertams – žmonėms, kuriems reikia veiksmo, bendravimo, azarto, stiprių įspūdžių, nuotolinis, užsitęsęs ne vieną dieną darbas tikrai gali virsti kančia ir varyti iš proto.“

 Kokie darbo iš namų pranašumai ir trūkumai?

Anot psichologės, kas vienam trūkumas, kitam gali būti privalumas. „Vėlgi viskas priklauso nuo asmenybės bruožų. Pavyzdžiui, „pelėdoms“ visai patiks, kad rytais galima ilgiau pasnausti, nes nereikia skubėti iš namų, bet „vyturiams“ gali nepatikti tokia nuotolinio darbo aplinkybė, ypač kada tenka padirbėti iki vėlumos. Taupūs žmonės galbūt įžvelgs ekonominį pliusą: nekainuoja degalai nuvykti į darbą ir grįžti iš jo, nėra išlaidų pietums maitinimo įstaigose, kirpyklos paslaugoms, moterims mažiau reikia makiažo priemonių, pagaliau ir rūbai, avalynė mažiau dėvisi, juk namie gali sėdėti su pižama ir šlepetėmis“, – kalba V. Venčkauskienė ir priduria, kad nors namie vilkėti kostiumą nėra poreikio, rekomenduojama bent jau viršutinę dalį papuošti atitinkamu pagal pareigas aprangos stiliumi.

Psichologės žodžiais, žmonėms, kurie mėgsta viską planuoti, kontroliuoti, struktūruoti, tikriausiai toks darbo pobūdis visai nepatiks ir netgi kels stresą, nes dirbant nuotoliniu būdu labai daug stichiškų ir nevaldomų procesų. „Kita vertus, spontaniškoms, labiau atsipalaidavusios asmenybėms darbas per atstumą gali labai tikti ir patikti. Žodžiu,

viskas priklauso nuo asmenybės bruožų. Ir ne tik jų. Labai svarbu yra darbo krūvis, kaip jis kinta: didėja ar mažėja. Jeigu didėja, be jokios abejonės, tai yra didelis trūkumas, nes žmogui kelia gana nemažą stresą, – pastebi pašnekovė ir sako, kad karantino metu daugelis patyrėme sunkumų. Kai visi šeimos nariai dirba iš namų, trūksta erdvės, išmaniųjų prietaisų ir t. t.

Darbas iš namų ir poros santykiai

Draugė pasakojo, kad abu pradėję dirbti nuotoliniu būdu jiedu su vyru tapo artimesni. Tačiau esame girdėję ir priešingų istorijų: pabuvę tarp namų sienų, sutuoktinai priėjo kone iki skyrybų. Šeimos mediatorės V. Venčkauskienės nuomone, darbas iš namų gali turėti įtakos poros santykiams. „Psichologai nerekomenduoja poroms dirbti visą laiką netgi tos pačios įstaigos viename skyriuje, kur dažnai vienas su kitu susiduria. O ką jau kalbėti apie buvimą vienoje nedidelėje erdvėje ilgą laiką, kai žmonės yra kūniškai artimesni. Pagal minios psichologijos dėsnius, tai jau kelia agresiją. Gerai, jeigu poroje gyvenančių asmenybių suderinamumas yra aukštas, tačiau juk yra daug porų, kurias sieja tik bendri vaikai, buitis ir seksualinis poreikis (net ne potraukis), arba ir visai tik vienas iš mano paminėtų komponentų, tada kibirkščiavimas tikrai yra neišvengiamas“, – kalba psichologė.

Karantino metu pasirodė nemažai straipsnių, prognozuojančių, kad po karantino padidės gimstamumas, nes žmonės visą laiką būna vienoje erdvėje, todėl didesnė tikimybė dažnesnių seksualinių santykių. „Tas tiesa, tačiau tai visai nereiškia, kad šeima tampa darnesnė, gerėja poros santykiai. Pasaulio istorija liudija, kad per karus, marus, revoliucijas ir kitokias suirutes išauga gimstamumas, daugėja pamestinukų vaikų. Jeigu po kelerių metų paaiškės, kad Covid-19 karantino metu buvo pradėta daugiau vaikų, nei įprasta, tai reikš ne ką kita, kaip tik labai stipriai išaugusį  žmonijos nerimo, streso lygį, kuris mažinamas seksualiniais santykiais“, – sako šeimos mediatorė V. Venčkauskienė.

 Kaip tai veikia tėvų ir vaikų santykius?

Nemažai tėvelių, ypač mamų, turinčių mažesnius mokyklinio amžiaus vaikus, guodėsi, kad jiems karantino metas buvo labai sunkus. Kita vertus, leido geriau pažinti savo vaiką.

„Pradžioje karantino buvo daug rekomendacijų, kaip turiningai leisti laiką su vaikais, kaip skirti jiems daugiau dėmesio, ir išties viskas atrodė labai gražu: su vaikais piešim, šoksim, eisim į mišką, ten šūkausim, dainuosim, turėsim daugiau laiko, tai bus tarsi savotiškos atostogos. Deja, realybė buvo kitokia. Vaikams visgi teko mokytis, o pačioje pradžioje dar ir mokytis dirbti nuotolinio darbo platformomis. Vėliau, įsivažiavus, vis tiek prisiėjo mokytis, ir kai kuriems tai buvo labai sudėtinga: atėmė daug laiko, kėlė nuovargį, stresą, nes kai mokytojas dirba gyvai, suvokimas yra kur kas geresnis“, – teigia psichologė.

Pasak jos, kai kurie tėveliai „mokėsi“ kartu su vaikais, daug jiems padėjo, tad apie bendrus žaidimus, ypač kai šeimoje yra ne vienas vaikas, nelabai buvo kada  ir galvoti. „Šis laikotarpis visiems buvo sunkus, ir neaišku, kaip tai atsilieps mūsų visų sveikatai ateityje, juolab kad ateitis irgi yra labai miglota (galime vėl pradėti gyventi karantino sąlygomis), – kalba V. Venčkauskienė. – Aš pati taip pat dirbau nuotoliniu būdu, ir galiu vienareikšmiškai teigti, kad tikrai buvo labai sunkus periodas, nes darbas buvo visiškai nenormuotas, nuolatiniai viršvalandžiai. O tėveliai, dirbantys nuotoliniu režimu ir turintys keletą jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų, jų žodžiais, vos neišsikraustė iš proto. Kai kas gavo laikino nedarbingumo pažymėjimus, jiems bent patiems nereikėjo dirbti, bet vis tiek „vaikai visai užlipo ant galvos“.

Paklausta, kaip derėtų elgtis tėvams, jei vėl prisieitų darbuotis iš namų, psichologė sako nenorinti dalyti patarimų. „Jais pasidalinau karantino pradžioje, deja, visiškai naujos žmonijos patirties sąlygomis dauguma patarimų neveikė. Manau, kad kiekviena šeima turi ieškoti unikalių jiems tinkamų savigalbos būdų“ , – sako šeimos mediatorė.

 (Ne)norą lemia ir amžius bei lytis 

Ketvirtą karantino savaitę rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atlikta apklausa parodė, kad pandemijos metu iš namų dirbo didžioji dalis visų dirbančiųjų. Vyresniems tai patiko labiau, bet dauguma jaunesnių žmonių pareiškė norą grįžti į biurus. Labiau išeiti iš namų veržėsi ir vyrai. Kodėl? „Na, vyrai, jie juk amžinai nori pabėgti nuo šeimos. Tai – klasika. Galbūt dabar būsiu kraštutinių feminisčių apkaltinta, kad laikausi lyčių stereotipų, vis dėlto teigiu, kad esame skirtingi fiziologiškai, o fiziologija lemia ir mūsų psichologinius skirtumus. Vyrams reikia eiti ir parnešti mamutą šeimai, moterims saugoti namų židinį“, – tikina psichologė V. Venčkauskienė.

Kalbant apie jaunus žmones, pasak pašnekovės, gana sudėtinga kažką komentuoti: „Manau, kad atliekant tyrimą turėjo būti įtraukta dar ir tokio faktoriaus įtaka kaip ekstravertiškumas, galbūt tiriamųjų imtį atsitiktinai daugiau sudarė labiau ekstravertai nei introvertai. Nes jaunų žmonių yra labai įvairių. Vis dažniau tenka susidurti su neryžtingais, nedrąsiais jaunais žmonėmis, kurie norėtų dirbti iš namų, nes bendravimas juos vargina. Taip, vyrauja stereotipas, kad jauni žmonės veiklesni, veržlesni, energingesni. Jeigu remtumės šiuo stereotipu, tai tikriausiai paaiškinimą turime, kodėl jaunesni labiau norėjo grįžti į biurus.“

Dienotvarkė – kaip ir darbe

Jeigu vėl kiltų būtinybė dirbti nuotoliniu būdu (kuo beveik neabejojama), ką galėtume padaryti, kad tas darbas būtų našus ir patogus, o mūsų dvasinė savijauta geresnė? Pasak psichologės V. Venčkauskienės, lengva pasakyti, sunku padaryti. „Pirmiausia reikėtų stengtis prabusti bent apytiksliai panašiu laiku, kokiu keliamės, kai vykstame į darbą. Atsikėlus atlikti įprastus ryto ritualus, kurių nepraleidžiame prieš išeidami iš namų: mankšta, kūno higiena, pusryčiai, jeigu juos valgome namie, lovos klojimas ir t. t. Darbą pradėti su dienos rūbais (jokiu būdu ne su pižama ar vonios chalatu). Jeigu įmanoma, pasirinkti ramesnę, nuošalesnę kambario vietą. Vertėtų parsinešti daiktų iš darbo, kurie padėtų sukurti darbo vietos įspūdį, stengtis išlaikyti įprastą rutiną, paisyti režimo“, – pataria centro „Pasijausk geriau“ psichologė.

Dirbant iš namų, ypač moterims, gali kilti noras kažką pavalyti, patvarkyti, užsiplikyti dar vieną puodelį kavos ir pan. Labai svarbu atsispirti tokioms pagundoms ir darbo metu nesiblaškyti, neužsiimti pašaliniais reikalais – jie tik atima laiką ir energiją, o darbai kaupiasi. Kitas pavojus dirbant namų aplinkoje – į darbus pasinerti 100 proc. ir pamiršti ilsėtis. Psichologų teigimu, tai veda į lėtinį nuovargį, perdegimo sindromą. Tyrimai rodo, kad ir nuotoliniu būdu dirbant būtina planuoti ne tik darbą, bet ir poilsį – maždaug kas 50 min. daryti pertraukėles: pasirąžyti, pajudėti, atsigerti vandens, pažiūrėti pro langą ir pan. Ir namuose darbuojantis būtina pietų pertrauka! Jos metu galima išeiti pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru ar trumpai numigti.

Dar vienas dalykas, kurį rekomenduoja psichologai, nepamiršti savęs apdovanoti už tos dienos baigtas užduotis ir darbus.