Vėl savaitgalis. Ir vėl mane aplanko cholesterolio kontrolė trijų anūkėlių pavidalu :). Tuomet Psichologas Marijampolėje tampa tiesiog pakvaišusia močiute, kuri, klodama nakčiai guolius anūkėliams, virsta kosminio laivo – teleportacijai žemyn pakeltos virš patalynė dėžės sofos dalies, ant kurios susispiečia sunkiai telpantys visi trys anūkėliai, pilote.
– Vienas, du, trys, startas! Buuumbt!- Su trenksmu nuleidžiu pakeltos sofos- lovos dalį – kosminį laivą ant patalynės dėžės ir iškilmingai pranešu:
– Kosminis laivas ,,Cholesterolio kontrolė‘‘ sėkmingai teleportavosi į patalynės dėžę.
– Močiute, dar, dar kartą! – klykia visi trys, o vidurinis dar pasiskundžia, kad pamiršo parašiutą, tad negalėjo iššokti iš kosminio laivo.
– Ne, ne, jau tikrai šiandien – ne. Rytoj ryte, kai reikės sukišti patalynę į sofa-lovą, galėsit vėl teleportuotis, – mėginu vaidinti griežtą.
Prašymai virsta kaulinimais, bet aš brėžiu ribas – einam praustis ir valytis dantukus.
Sugulam, dar minutę kitą deramasi, pešamasi, kas miegos prie močiutės šono (kaip ir visos kitos močiutės turiu tik du šonus, o anūkų yra daugiau). Galiausiai penkiametis anūkas iškilmingai praneša, kad darysim ,,pomoskomū“ (suprask – po morskomū. Tai rusiška sovietmečio skaičiuotė, išgyvenanti renesansą dabartinių darželinukų‘ tarpe). ,,Išsivaskinama“, ir pagaliau visi sugulame, vienam iš anūkų vis dar bandant derėtis dėl močiutės šono, kol pagaliau visi nurimsta ir nugrimzta į mano sekamą pasaką, kurios pradžią, pasislėpusi duše skubiai pasiskaičiau smartfone puslapyje www. pasakos.lt. Tęsinį kuriu čia pat ekspromtu, kol lygus kvėpavimas išduoda, jog visi nugrimzdo ne tik į pasaką, bet ir į miegą. Nutylu. Staiga jauniausias mielas balselis prie pat mano šono:
– Mošiute, daba lopšinę apie pupą padainiok.
Nuo šio balselio mano visą esybę užtvindo dar viena palaimingo džiugesio banga, ir aš uždainuoju…
Rytas. Grįžtu iš sapno. Akys dar sunkios, nenori atsimerkti. Girdžiu:
– Opa, pupą, pupą, kas tą vaiką supa, supa tėtis ir mama ir mošiutė murzina.
Miegai išlaksto, vos nesusijuokiu, bet apsimetu tebemiegančia. Penkiametis taip pat susijuokia ir bando jauniausiąją dainininkę perauklėti, kad ne močiutė murzina, o katytė.
– Šššš, netriukšmaukit, prikelsit močiutę, – vyriausioji ramina kitus du erzeliautojus.
Pagaliau ir aš ,,atsibundu‘‘. Garsiai nusižiovauju, pasirąžau.
Vyriausioji pradeda sekti man pasaką, kurią aš vakar sekiau, kol kažko nutyla ir mąsto.
-Toliau, toliau, sek toliau, – šaukia mažesnieji.
– Neprisimenu kažkodėl,- murma vyriausioji.
Pasakos tęsinio neprisimena ir kiti du, nors mažiausioji dar ir lopšinės pasiprašė. Tuomet suprantu, kad jau visi buvo miego karalystėje ar jos prieangiuose. Apsidžiaugiu, kad šiandien seksiu vėl tą pačią pasaką.
– Viskas, keliuosi, einu gaminti pusryčių.
– Ne, ne, ne!- Apipuola mane visi trys, vienas per kitą garsiau šaukdami:
– Neleisim, mes tavęs neleisim, dar pabūk lovoje!- Sugriebę mane už naktinių marškinių tempia atgal.
– Gerai, bet kad visi taip norit rėkt, tai dabar visi rėksim, ir kas rėks tyliausiai, tas pirmas kelsis, – pranešu.
Kadangi visi dar nori dūkti guolyje, visi rėkia vienas už kitą garsiau, o aš specialiai vos cypteliu, reiškiasi, keliuosi pirmoji – gaminsiu pusryčius. Anūkučiai pavėluotai supratę mano klastą, bando mane tempti vėl į lovą, vyriausiajai priekaištaujant:
– Močiuteee, bet juk taip nesąžininga!
– O valgyt norit?
– Norim! – Šaukia visi choru.
– Bynų ir kavos (suprask-kakavos), – pareiškia mažoji.
– Bynų ir kavos, – pamėgdžiodami mažąją atkartoja kiti du.
– Mes čigonai iš Čikagos, norim blynų ir kakavos, – prisimena užgavėnių persirengėlius vyriausioji.
Einu kepti pačių skaniausių pasaulyje močiutės blynų. Valgysim su močiutės gaminta dar skanesne vyšnių uogiene.
Kai ištraukiu abiejų kampinių sofų miegamas dalis, susidaro 6 kv. metrų ištisinis miegamas plotas. Ten vietos miegojimui močiutei ne tik su trimis, bet ir su keturiais ir daugiau anūkų – užtektinai, tik kiekvienam naujam anūkui proporcingai mažėja vaskinimo tikimybė miegoti prie močiutės šono. O su kiekvieno naujo anūko gimimu močiutė patiria vis daugiau džiaugsmo, ir stiprėja jos cholesterolio kontrolė.
Kai mažoji pradėjo kalbėti, neužilgo pradėjo ir dainuoti. Tai, ką galėtų pasakyti, ji viską išdainuoja, tarp tų paprastų dainuojamų sakinukų (,,mošiute, noriu valgyt, mošiute, duok ledų“) vieną dieną išgirdau dainuojant ,,kolstrolio kontrolė‘‘. Žinoma, nieko nesupratau, pradėjau aiškintis su kitais anūkais. Jie man pasakė, kad mažoji nusiklausė reklamą apie cholesterolį kontroliuojančius vaistus :).
Nuo tada anūkus ir kai kuriuos žaidimus su jais praminėme cholesterolio kontrole, žinoma, prieš tai vaikučiams teko pasekti pasaką apie geruosius ir bloguosius cholesterolio kareivukus, apie merą Stresą, prezidentą Džiaugsmą ir kitokių pasakaičių.
Jau seniai žinome visus cholesterolį didinančius faktorius. Ypač daug dėmesio yra skiriama netinkamai mitybai, nejudriam gyvenimo būdui ir rūlymui. Gydytojas, rinkdamas paciento anamnezę, klausia, ar rūkai, domisi viršsvoriu, judėjimu, o kai paskiria išsamius kraujo tyrimus, liepia neprisivalgyti daug iš vakaro, nevartoti daug angliavandenių ir nieko nevalgyti bei negerti ryte, kad nepakiltų cholesterolio ir cukraus kiekis kraujyje. Tačiau, ar kam nors yra tekę išgirsti iš gydytojo rekomendacijas, tarkim, trys dienos prieš tyrimus džiaugtis, juoktis arba medituoti?Ar kas nors iš gydytojų skyrė kokią nors antistresinę terapiją prieš tyrimus? Atsakymas, žinoma, būtų – ne!
Ryšys tarp streso, cholesterolio ir gliukozės kiekio kraujyje jau seniai seniai yra įrodytas, tačiau siekiant cholesterolio kontrolės dažniausiai fokusuojamasi į mitybą, fizinį krūvį, viršsvorį ir žalingus įpročius. Kai šių faktorių kontrolė nepadeda, skiriamas medikamentinis gydymas, nutylint apie antistresinę terapiją ir pačius geriausius vaistus – džiaugsmą, juoką, meditaciją, neigiamų nuostatų ir įsitikinimų perprogramavimą į pozityvius. Kartais tereikia perrašyti proto programą ,,sirgti‘‘ į programą ,,džiaugtis‘‘, ir ligos pačios traukiasi.
Tai galima padaryti pasitelkus psichologinę pagalbą, skaitant tam tikrą literatūrą, gilinantis į save, medituojant, užsiimant vaizduotės pratimais, išsilaisvinant iš ribojančių įsitikinimų ir pan..
Psichologas Marijampolėje kviečia visus, norinčius išmokti savarankiškai sau taikyti antistresinę terapiją, į individualius ir grupinius užsiėmimus.
Registracija telefonu +370 672 09964
Straipsnio autorė – Vytautė Venčkauskienė
Nuotrauka iš interneto.