Iljinos Siominos psichoterapinė pasaka
Taip, jie buvo ne pora. Jis buvo didelis, galingas, išnešiotas juodas kalnų batas, storu padu.
Ji- mažas, elegantiškas grakštus naujas lakinis batelis aukštu smailu kulniuku.
Jis buvo pripratęs prie tolimų kelionių, kalnų romantikos, laužo dūmų, akmenuotų pakrančių, sraunių kalnų upelių ir prie nakvynės po atviru dangumi.
Ji sukosi visai kitokiuose sluoksniuose: koncertai, parodų salės, iškilmingi parodų atidarymai. Ji žinojo tik prestižinius automobilius, parketines grindis ir lygų miesto esfaltą. Jis tarnavo raumeningai stipriai vyriškai kojai 48 dydžio .Ji dailiai apgobė grakščią 36 dydžio pėdutę .Jie buvo visiškai ne pora .Ir nepaisant viso šito, vis tik jie susitiko. Jie susipažino svečiuose prieškambaryje.Be jų ten dar buvo daug visokios skirtingos avalynės. Jis pamatė ją ir visas suakmenėjo. Kokia ji buvo puiki! Jos smaila nosytė buvo tokia smulkutė, plonučiai, siauručiai dirželiai atrodė labai pikantiškai, o jos formos išlinkimai tiesiog jį užbūrė! Jinai irgi truputį sutriko. Jis buvo toks milžiniškas ir patikimas ir kėlė norą prie jo prisiglausti, paklusti jam ir būti jo globojamai.
– Ei, basutės, pažiūrėkit, panašu, kad tai – meilė,- pastebėjo senos panešiotos kambarinės šlepetės.
Jos jau seniai gyveno šiame prieškambaryje, kuriame dažniausiai kalbėdavo visi kartu vienu metu, žodžiu, choru.
– Panašu, kad pas juos iš pirmo žvilgsnio įsiplieskė aistra, visai, kaip kine, – pastebėjo kairioji basutė.
– Dieve mano, juk jie visai ne pora!- sušuko dešinioji basutė.
Ir tikrai, į juos pažvelgus, jie tikrai buvo ne pora, tačiau visą vakarą vienas nuo kito negalėjo atplėšti žvilgsnio, nors taip ir neišdrįso vienas su kitu pasikalbėti.
– Ji tokia ypatinga…- užsimąstė kalnų batas, -tikriausiai jai paruošti tokie keliai, kur aš nuo gimimo net nebuvau įžengęs.
O ji buvo tiesiog baisiai susidrovėjusi, nes jis jai atrodė toks suaugęs, subrendęs, įtakingas. Jos mintys visiškai susijaukė, ji tiesiog negalėjo ištarti nė žodžio. Ir tik į pabaigą vakaro, kai atėjo laikas palikti prieškambarį, pagaliau batas išdrįso jai pasakyti:
– Aš norėčiau jus dar kartą pamatyti
Batelis visas užsiplieskė, sušvytėjo laku ir tyliai atsakė:
– Aš – taip pat.
Sekantį kartą jie susitiko po nemažo laiko tarpo. Prieškambaryje buvo prietema ir daug įvairiausios avalynės.
Laukimas… O gal susitiks? Ir štai štai, pagaliau jie susitiko!
Kalnų batas net truputį šoktelėjo iš džiaugsmo, kai pagaliau įpusėjus vakarėliui, atsivėrė durys, ir grakščios kojytės įžengė į prieškambarį, ant kurių, o Dieve, puikavosi lakiniai bateliai! Šį kartą jie buvo dar dailesni. Kai šeimininkė nusiavė batelius, jie atsidūrė visiškai šalia kalnų batų. Šie net pradėjo virpėti iš susijaudinimo. Ir kalnų batai iš karto pradėjo kalbėtis su lakiniais bateliais. Jie negalėjo sustoti, juk tiek laiko nesimatė! Kaip bebūtų keista, bet buvo labai apie daug ką kalbėtis, nors jie sukosi visai kituose sluoksniuose. Kita avalynė su dideliu susidomėjimu stebėjo porą, kuri visiškai netiko vienas kitam, ir laukė įvykių raidos.
– Na, ką? Laikas imtis priemonių,- suburbėjo senos šlepetės,- panašu, kad situacija tampa visiškai nevaldoma.
– Ei, chebra, kalnų batas, ir tu, lakierka, mes į jus kreipiamės!-sušuko kažkas iš prieškambario avalynės.
-Taip? Į mus?- nustebę sužiuro batas ir lakinis batelis.
– Ei, jūs čia atsargiau, taip stipriai neįsijauskit! – riktelėjo kažkas.
– O kodėl? – nustebo porelė.
-Todėl, kad jūs- ne pora. Jums neduota būti kartu. Jums nieko nesigaus. Tad net nepradėkite.
– Bet dabar juk mes kartu, – naiviai nustebo batelis.
– Taip, bet čia labai trumpam.
– Reikia būti realistais, – įsitraukė į pokalbį toks smailainosis vyriškas batas.
– Mes dabar stovime kartu ir kalbamės, kas dar gali būti realistiškiau?- paklausė kalnų batas.
– Taip, bet paskui tu išeisi į kalnus, ji, pvz., – į restoraną. Jums, madam, daug geriau būtų susidraugauti su manimi, juk mes esame iš to paties sluoksnio. Mes galėtume daug dažniau susitikti, – pareiškė smailianosis batas.
– Tikriausiai jūs – teisus,- pastebėjo lakinukė, – bet manęs prie jūsų netraukia. Taip, tikrai jūs labai elegantiškas, bet juk širdžiai neįsakysi.
– Mes privalome jus įspėti, palydovą reikia rinktis pagal save, – pastebėjo seni kaliošai. – štai – mes! Mes visą laiką su šlepetėmis kartu. Mes – pora. Kitaip, jūsų laukia didelis nusivylimas.
– Argi?,- išsiblaškiusiai pasakė kalnų batas, neatplėšdamas akių nuo lakinio batelio.
– Žinoma, – patvirtino senas kaliošas, juk akivaizdu, kad pvz., basutės ir žieminiai batai visiškai negali būti kartu. Basutės – vasaros vaikai, žieminiai aulinukai – žiemos palydovai. Jie susitinka trumpam sandėliuke du kartus per metus.
, – Net du kartus per metus… – užsisvajojęs ištarė lakinukas,- aš sutinku.
– Bet visą kitą laiką kalnų batas vaikščios po miškus, kalnus, ten pavojinga, gali kilti gaisras, batas gali sudegti, suplyšti. Be to jis – jau ne pirmos jaunystės, ir tai tu turėk omenyje. – įspėjo seni sportbačiai.
– Na, ir kas, man taip pat gali nulūžti kulniukas. Na, ir ką? Pataisysim, – nerūpestingai atsakė lakinukas.- bet mes grįšim ir susitiksim! Aš tikiu! Aš žinau! Aš jo lauksiu!
– Kvailute tu, tau skirta suktis aukštuomenėje. Tu juk tokia ir kitokia niekada nebūsi, ir jūs vis tiek išsiskirsite,- pažadėjo siauranosis batas.
– Taip neatsitiks, aš visada pasiekiu savo tikslus, – ramiai atsakė kalnų batas.
– O aš tikiu stebuklais, įvyks stebuklas, ir mes vėl susitiksime, aš tai tiksliai žinau, – įsitikinęs atšovė lakinis batelis.
Tikriausia kalnų batas išsikėlė sau labai aiškų tikslą, o batelis labai stipriai tikėjo stebuklais, nes kai atėjo vakaras, kalnų batas ir batelis išėjo kartu. Šeimininkas ir šeimininkė išėjo kartu.
Po jų išėjimo prieangyje prasidėjo karšta diskusija:
-Tai neteisinga! Taip negali būti, tai neteisinga, tai visų taisyklių laužymas! – piktinosi smailainosis.
– Jeigu yra basutė kairiai kojai, tai yra ir dešinei, juk ne veltui sakoma, kad jie gimė vienoje dėžėje,- pritarė basutės, – taip tikrai negali būti, turi būti viena spalva, vienas dydis. O čia kas per nesąmonė! Jis- per daug pasitikintis, net gi pasipūtęs nudėvėtas kalnų batas, ji – šokėja, nepataisaoma fantazuotoja. Kas juos gali sieti?!
– Tikrai, tai – kažkoks iškrypimas! – šaukė senos šlepetės.
Tik kaliošai, kažko atsiduso, ir tyliai pasakė:
– Na, taip, ne pora jie, bet kokia jausmo jėga! Jau vien už tai turėtume juos gerbti. Na, nieko, pagyvensim – pamatysim.
Sekantį kartą kalnų batai ir lakiniai bateliai atvyko į svečius drauge. Likusi avalynė laukė tolimesnių įvykių sekos.
Pasirodymas poros drauge, tiksliau – Neporos, akimirksniu sukėlė visos prieškamabaryje buvusios avalynės ažiotažą.
– Na, ir ką? Kaip reikalai?- kaliošai paklausė
– Oi, dėkui mums – viskas nuostabu,- atsakė lakinis batelis.
– Na, ką jūs? Kartu? – smalsavo smailianosiai.
-Taip, mes dažnai susitinkam.
– Galvoju, kad tai – neilgam, vistiek artimiausioje ateityje išsiskirsite,- pareiškė smailianosis batas.
– Gali būti, kad – ne, be to mes turime dabartį, – pasakė lakinis batelis, ir koketiškai sumojavo dirželiu.
– Mes turime būti dėkingi likimui už tai, ką mums duoda šiandiena, o ne galvoti, kas galėtų būti, jeigu būtų. Mes dabar – kartu. Ir tai yra puiku, klasiška, nuostabu, o vėliau – pažiūrėsim, – tarė kalnų batas.
– Tai – teisingas požiūris, -pritarė kaliošai, – juk gyvenimo džiaugsmas, kai kažkas nuostabaus nutinka būtent čia ir būtent dabar. O visa kita – arba praeities prisiminimai, arba savajonės apie ateitį.
– Ir vis tiek jie – ne pora, – burbėjo šlepetės.
Jie nesiginčijo, jiems buvo visai tas pats : pora – jie, ar ne pora.
Jie tiesiog džiaugėsi jiems duotu laiku. Jie nežinojo, kiek jiems skirta. Jie nešvaistė to laiko barniams ir nekalbadieniams. Jiems tekdavo išsisikirti, tačiau, kuo dažniau jie išsiskirdavo, tuo jų susitikimai būdavo džiaugsmingesni, ir tuo labiau jie brangino tą laiką, kuris buvo duotas jų bendrai laimei. Jie žinojo, kad tai nesitęs amžinai, nors ir dėvėjosi labai gerai, vis dar atrodė, kaip pakankamai tinkami nešioti, ir jų šeimininkams buvo gaila tuos batus išmesti. Bet pagaliau kalnų batai ir lakiniai bateliai išėjo į pensiją. Kažkurį laiką jie leido drauge sandėliuke, dalindamiesi bendrais prisiminimais ir išgyvenimais.
– Ar prisimeni, kaip visi mums sakė, kad mes – ne pora, – juokėsi batelis.
-Na, ne pora, na, ir ką? Bet juk mes visą gyvenimą drauge nugyvenome. Na, ir kas, kad ne pora, – bosino padėvėtas kalnų batas.
Bet štai atėjo laikas jiems išsiskirti ir atsisveikinti. Taip atsitinka, anksčiau ar vėliau visiems…
— — —
– Žinai, man taip gaila juos išmesti į šiukšlinę,- kalbėjo grakšti batelių šeimininkė,- apžiūrinėdama senus lakinius batelius,- jie – lyg dalis mano gyvenimo.
– Su kiekvienu daiktu mes prarandame dalelę savo gyvenimo, – su meile jos pečius apglėbė vyras,- su šiais mano senais kalnų batais taip pat siejasi daug prisiminimų, bet, svarbiausia, aš juos avėjau tą vakarą, kai mes susipažinome. Prisimeni?
– Prisimenu,- atsakė ji, prisiglausdama prie jo.
– Aš tą vakarą bijojau prie tavęs net prieiti, man tuomet visi kalbėjo, kad tu – žvaigždė, buvai net Paryžiuje, o aš – kas?
– O man tada visi kalė į galvą: Jūs- ne pora, ne pora. Jūs neturit ateities. Na, ir kvaila buvau aš tada, bet gerai, kad jų tada nepaklausiau.
– Na, ne – pora, na, ir kas? Bet mums buvo kartu gera. Ir visai nesvarbu, kas ką sako, tinkam mes vienas kitam – ar ne.
— — —
Ne visada aplinkinių kalbos kažką reiškia, jums spręsti, pora jūs ar ne, gera jums kartu ar ne.
— — —
Iš rusų kalbos išvertė psichologė Vytautė Venčkauskienė.
Nuotraukos iš interneto platybių.
Pora jūs, ar Nepora galite išsiaiškinti atvykę į poros konsultavimo konsultacijas. Daugiau apie tai skaitykite čia