Vieną saulėtą ir labai snieguotą šios žiemos sekmadienio popietę mano Y kartos sūnus po pasivaikščiojimo su savo atžalomis po Marijampolę nustebęs paklausė: ,,Mamyt, o kur vaikai? Ką jie veikia? Kodėl jų nėra ten, kur mes čiuožėme, slidinėjome būdami vaikais? Nei ant Mokolų kalnų, nei prie Rygiškių Jono gimnazijos? Gal jie ledo arenoje? Bet ir ten mes jų beveik nematėme!”
Vaikai į lauką sniegu džiaugtis eina rečiau
Pasvarstykime, kas gi nutiko dabartiniams ikimokyklinukams ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams? Kodėl mes, prarastoji karta (gimusieji 1944-1963) ir X karta (gimusieji 1964-1983 m.) savo prasikaltusius vaikus baudėme „Marš greičiau į kambarį, dabar visą dieną negalėsi eiti į lauką!“. Dabartiniams vaikams -„Z-etams“ (karta, gimusi nuo 2003 m.) bausme tampa nuvijimas nuo kompiuterio ir liepimas eiti į lauką.
Kas gi atsitiko? Nejaugi „Z-etus“ galime išvyti laukan tik bausdami? Net ir tokiu oru, kai sniegas prašyte prašosi lipdomas, pusnys ilgisi krykštavimo ir slidžių, o užšalę upės, ežerai ir visokios balos laukia vaikiškų pačiūžų? O kur dar ledo arena ?! Jeigu gyveni Marijampolėjė, į ledo areną Basanavičiaus aikštėje gali ir pėsčias nueiti, tiek čia tos Marijampolės ir tebėra. Bet ir ledo arenoje vaikų, kaip sakoma, ne fontanai. Sakysite, civilizacija, kompiuterizacija, socialiniai tinklai, tad ką ir bekalbėti apie vaikus, kurių neina ‚,ištraukti iš virtualaus pasaulio“, jeigu net „Z-etų“ tėvai ir seneliai geba taip įsitraukti į virtualius žaidimus (pvz., Starcrafft), jog šeimose kyla vaidai.
Vaikai – tėvų veidrodis
O dar – lauke šalta, patogu sėdėti sandariuose būstuose, įstaigose, bijome atidaryti langus, bijome sušalti, (juk lauko tualeto – būdelės laikai, o daug kam ir malkų atsinešimas iš lauko krosniai pakurti,. seniai užmiršti dalykai). Štai ir sėdime kiaurą dieną iškvėpuotose patalpose, po darbo – beveik visi savo sandariais automobiliais grūdamės transporto kamščiuose mūsų kompaktiškame ir komfortabiliame mieste, nes skubame į čia pat esančias maximas, norfas, o po to – namo į savo sandarius šiltus namus, kur deguonies lygis yra abejotinas.
Visiems aišku, kad gyvenant nejudriai ir be gryno oro mūsų organams ir audiniams pradeda trūkti deguonies: tampame mieguistais, pasyviais, nuolat pavargusiais, sunku beprisiversti po darbo pereiti per Marijampolę automobilių išmetamų dujų neužterštomis gatvėmis, pasigrožėti snieguotais medžiais. O juk grįžtume įraudusiais nuo šaltuko ir ir gryno oro skruostais, energingesni, sveikesni, geresnės nuotaikos. O kur dar ekonominė nauda mums, psichologinė, emocinė – mūsų vaikams ir ekologinė – miestui? Bet už lango žiema, mums – šalta ir slidu, greičiau namo į šiltą būstą, nes jaučiamės pavargę po darbo dienos. Taip mūsų nuovargis didėja sniego gniūžtės principu: kuo mažiau būname gryname ore, tuo labiau jaučiamės mieguisti, apsnūdę, nenorime eiti laukan. Tad ar galime tikėtis, kad mūsų vaikai leisis į žiemos malonu
Skandinavams žiemą buvimas lauke – vis dar prioritetas
Pagal švietimo, mokslo ir sporto rekomendacijas, mokiniai iki 5 klasės gali neiti į mokyklą esant – 20 t0 , vyresnieji – esant 25 t0. O ar žinote, jog Švedijoje, Norvegijoje nėra per šalto oro? Vaikai lanko mokyklas bet kokiu oru. Norvegijoje pedagogams, mėginantiems įsidarbinti vaikų darželiuose, keliamas reikalavimas – mėgti buvimą gryname ore, o vienas iš pedagogo pareigybės ypatumų yra darbas gryname ore. Vaikai visą dieną, nepriklausomai nuo oro, praleidžia lauke.
Kai pirmą kartą perskaičiau norvegų kalba žodį „barnehage“ ir mėginau jį išversti Google Vertėjo pagalba, gavau labai mane pralinksminusį vertimą „snarglių darželis“, (dabar jums išverstų ,, medelynas“) Vėliau išsiaiškinus, jog tai reiškia „vaikų darželį‘‘, buvo dar linksmiau, nes tuoj pat iškilo prieš akis ne kartą matytas vaizdas Norvegiijoje: būrys darželinukų su kabančiais žaliais „varvekliais“ po nosimis žaidžia darželio teritorijoje, nepaisant vėjo, lietaus ar sniego. Džiugu, kad jau ir Marijampolėje yra vaikų darželis su keliomis vaikučių grupėmis, leidžiančiomis laiką lauke.
Norvegijos patekimas į pasaulyje pirmaujantį dešimtuką pagal informacinių ir ryšio technologijų plėtrą (Lietuva 2017 m. duomenimis užėmė 41 vietą), netrukdo vaikams būti gryname ore. Kodėl? Vienas iš galimų atsakymų – auklėjimas. Sakoma, pasakyk man tris pavyzdinius auklėjimo metodus. Atsakymas: pirmas metodas – pavzdys, antras metodas – pavyzdys, ir trečias metodas – užkrečiantis pavyzdys.
Suaugę norvegai labai mėgsta buvimą gryname ore, žinoma jie turi nuostabų kraštovaizdį, tačiau oras jų nelepina šiluma, išskyrus praėjusią ir 2014 metų vasarą. Savaitgaliais jie buriasi į grupes ir organizuoja keliones pėsčomis po jų uolėtą ir kalnuotą kraštovaizdį; ir nesvarbu, koks oras. Beveik kiekvienas suaugęs norvegas vyras pasakytų, kad jo hobis yra buvimas gryname ore ir slidžių sportas. Lietuvos klimatinė zona ne kiekvieną žiemą mus lepina žiemos malonumais.
Ką daryti, kad vaikai norėtų būti žiemą lauke?
SU VAIKAIS EIKIME Į LAUKĄ KARTU. Šįmet galime džiaugtis pasakiškais sniego karalijos vaizdais. Tad svarbiausia – užkrėskime savo pavyzdžiu vaikus. Eikime su jais į lauką, išsivoliokime pusnyje, apsimėtykime sniego gniūžtėmis, lipdykime sniego senį, sniego tvirtoves, papurtę snieguotas pušų šakas Ramybės parke, pajauskime snego griūtį ant savo veido… Pasigrožėkime žiemiška Šešupe arba pasiimkime rogutes, slides ir keliaukime ten, kur mums norisi pačiuožinėti su vaikais. Pradėkime nuo savęs : pradžioje bent kartą per savaitę pereikime pėsčiomis per snieguotą Marijampolę.
PATIRKIME NAUDĄ FIZINEI IR PSICHINEI SVEIKATAI. Prisotinsime deguonimi vsas kūno ląsteles, atgausime darbingumą, išgyvensime daug malonių emocijų, mūsų ir vaikų jusles užlies žiemos, gaivumo pojūčiai, bet svarbiausiai, patirsime bendrystės jausmą su savo Z-etukais ir parodysime jiems realaus (ne virtualaus) pasaulio džaiugsmą.
IŠNAUDOKIME MARIJAMPOLĖS PRIVALUMUS. Marijampolė – pakankamai didelis miestas, kad jame būtų tokių puikių žiemos pramogoms tinkamų vietų kaip Mokolų, Rygiškių Jono gimnazijos kalnai čiuožinėjimui, parkai pasivaikščiojimams, ledo arena Basanavičiaus aikštėje (ji veiks iki kovo 1 d., tad paskubėkime), užšalusios Šešupės vingiai. Ir drauge – tai saugus miestas, kuriame vieni kitus bent iš matymo pažįstame, vaikai nepasimes minioje kaip megapoliuose, todėl ir į lauką galime juos išleisti ramesne širdimi. Išnaudokime šiuos privalumus – tegul užaugę vaikai su nostalgija prisimena nuostabias snieguotas žiemas gimtojoje Marijampolėje.
Straipnį parengė Vytautė Venčkauskienė
NUORODOS:
Apie X, Y, Z, prarastąją kartas skaitykite čia