Ar žinote, kad giliai mūsų smegenyse esantis organas migdolas (dar vadinamas migdoliniu branduoliu, migdoliniu kūnu) veikia, kaip pavojaus signalas. Vos tik atsiranda realus ar mūsų pačių sugalvotas pavojus, įsijungia šis signalas, paruošiantis mus bėgti, kautis arba sustingti, tuomet mes jaučiame baimę, nerimą, o gal ir pyktį. Migdolinis kūnas generuoja šias tris emocijas. Jis neskiria, ar pavojus yra tikras, ar tik mūsų galvose (iš musės nusilipdėme dramblį).
Visiškai neseniai mokslininkai nustatė, kad ši smegenų struktūra reaguoja į emocijų kontekstą.Tai paaiškina, kodėl paaugliai tiek daug rizikuoja, nors ir žino apie galimus pavojus. Tą patį galima pasakyti ir apie suaugusių žmonių rizikingo sporto pomėgį. Kai žmogus žino, kad tai, kuo jis užsiims (pvz., parašiutizmas), jam teiks malonumą, džiaugsmą, jis nebejaučia baimės.
Taip pat iš aplinkos priimami pojūčiai gali būti suvokiami skirtigai. Pvz., jeigu būdami liūdni, jausdamiesi nelaimingi, mes staiga susižeidžiame pirštą, tai mūsų išgąstis dėl kraujo vaizdo bus dar didesnis, o skausmas dar stipresnis. Jeigu mes susižeisime dirbdami kažką mums labai malonaus, įdomaus, išgąstis bus daug mažesnis, ir sužeistos vietos skausmas silpnesnis, greičiau praeinantis.
Šią migdolo savybę mokslininkai nusprendė panaudoti mažinant lėtinius skausmus. Todėl žmonėms, kenčiantiems lėtinius skausmus, pvz., onkologiniams pacientams, ligoniams, sergantiems lėtinėmis sąnarių ligomis, po daugybinių lūžių (politraumų) ir kt. rekomenduojama nukreipti dėmesį į malonius, teikiančius džiaugsmą dalykus, pvz.,
- Muzikos klausymąsi
- Įvairius stalo žaidimus
- Įdomių TV laidų žiūrėjimą
- Tapybą
- Ir kitus dalykus, kurie individualiai kiekvienam žmogui teikia malonumą.
Fizinis skausmas visada mums kelia stresą, nerimą, baimes dėl ateities. Kita vertus, nerimas, baimė, stresas aktyvuoja skausmo receptorius, tuomet mums skauda dar labiau. Kuo labiau skauda, tuo mes labiau nerimaujame – papuolame į užburtą ratą. Pradeda nebepadėti ir morfijaus preparatai.
Užburtą ratą galima nutraukti, nukreipiant dėmesį į pozityvius dalykus, tuomet yra dezaktyvuojamas migdolas, mažėjantis nerimas slopina skausmo receptorius.
Todėl kartais tenka matyti pacientus, kurie vieną akimirką juokiasi iš Šilansko anekdotų, kitą – raitosi iš skausmo ir reikalauja nuskausminamųjų. Dažnai ligoninės personalas apie tokius ligonius galvoja:,, artistas, nei jam skauda, nei ką“.
Bet ligonis neapsimetinėja! Ir tai įrodo naujausi neuromokslininkų atradimai. Tad nereikia smerkti gimdyvės, kad vykdama į gimdymo namus, ji dar daro sau makiažą, nes jai malonu atrodyti gražiai. Šis jos noras nukreipia dėmesį nuo artėjančio gimdymo skausmų. Gimdymas artėja, o skausmas – pakenčiamas (ypač gerai veikia meditacija su vizualizacija).
Pasaulyje yra stacionarios priežiūros didelių gydymo centrų, kur vos tik gimus naujam žmogučiui, visuose skyriuose yra transliuojam J. Bramso lopšinė. Tuomet nušvinta net didelius skausmus kenčiančių onkologinių ligonių veidai.
Lopšinės galite pasiklausyti čia
Straipsnį parengė Vytautė Venčkauskienė pagal
www.psychologytoday.com
Nuotrauka iš www.psicentras.lt